Nežinomo geradėjo svarba
Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, pagal moksleivių mainų programą besimokant paskutinėse mokyklos klasėse Anglijoje, man nutiko giliai atmintyje įstrigęs įvykis. Po metų studijų jau turėjau grįžti namo, tačiau mokykla man pasiūlė nemokamai mokslus pas juos pabaigti iki galo. Tuo pačiu atsirado anoniminis geradėjas, kuris pasiryžo man smulkioms gyvenimo išlaidoms suteikti stipendiją, bet tik su sąlyga, kad jis išliks nežinioje. Prisimenu ne tiek patį džiaugsmą gavus papildomų lėšų, o tą didžiulį pokytį savo požiūryje į aplinką, kurią šis veiksmas sukėlė: į absoliučiai visus žmones savo kelyje pradėjau žiūrėti kaip į galimus savo geradarius. Juk man stipendiją (suma nebuvo labai reikšminga, keli šimtai svarų, tad darė ypatingą įspūdį tik man, 90-ųjų vaikui) galėjo suteikti ir bet kuris mokytojas, bet kuris valytojas, su kuriuo persimesdavome žodžiu apie orą, bet kuris klasiokas ar jo tėvai. Tie keli šimtai svarų leido man kiekviename įžvelgti gėrį.
Šiandien prisiminiau šią istoriją, nes ant mūsų mašinos pamačiau anonimo nupieštą širdelę: ir net jei ji buvo nupiešta atsitiktinio praeivio, net jei ji buvo skirta visai ne man, aplinkinius žmones ji man nušvietė ta pačia šviesa. Gal ją nupiešė kaimynų vaikai pasiilgę maniškių? Gal kaimynai, vedžiojantys šunį? O gal tie, su kuriais kasmet konkuruojam nebyliose lenktynėse – kas pirmas nukas sniegą palei laiptinę? O gal tie, kas šįryt klausinėjo, ar pavyko užsivesti mašiną ir priminė, jog jei nutiktų bėda, pas juos namie yra atsarginis akumuliatorius? Begalės įtariamųjų, dar viena proga į kiekvieną sutiktą pažiūrėti kaip į tą, kuris linki tau gero.