Treji karo metai
Rytoj sueina lygiai treji metai nuo pilno Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, nors karas ten vyksta jau nuo 2014-ųjų. Pirmosios savaitės kvepėjo nerimu, tyliai aptarinėjamais planais, ką darysim karo Lietuvoje atveju ir atsargų kaupimu. Bet nuo pat pradžių buvo (ir vis dar yra!) ir ryžto bei noro padėti, prisidėti – perkant medikamentus, dronus (pačioje karo pradžioje tai buvo visiška naujovė, ir kiekvienas kinų gamybos dronas atrodė aukso vertės), remiant pabėgėlius ir jų šeimas. Praėjus trejiems metams, atsirado ir išdavystės nerimo, tad košmarai nesibaigia, bet išliekame ir mes.
Šiomis dienomis pavarčiau nuo pat karo pradžios ant mano skaitinių staliuko vis dar besimėtantį 2022 metų pradžios „Literatūros ir meno“ numerį. Prieš trejus metus visą mano dėmesį pasigvelbė karas, tad šis numeris savu laiku liko neskaitytas ir užstrigo laike nevirtęs židinio prakuromis ar vyniojamuoju popieriumi. Paskaičiau jį dabar ir prisiminiau Norberto Černiausko „Paskutinę Lietuvos vasarą“: lygiai toks pats jausmas, gal tik dar naivesnis. Rašoma tik apie tam tikrus pandemijos poveikius visuomenei, apie kitas, tokias, dabar atrodo, nereikšmingas problemas ir filosofines įžvalgas. Apie mūsų nehumaniškumą, nes atstumiam hibridinio karo aukomis tapusius migrantus, kurie žiemos pusnimis veržėsi pas mus pro Baltarusijos sieną. Apie istorijos filosofiją, apie tai, kuo tapo užaugę vaikystės draugai. Ir nei menkiausios nuojautos, kad po kelių savaičių lyg nesulaikoma cunamio banga mūsų įprastą pasaulį nušluos Ukrainos įvykiai. Nuo 2022 vasario 24-osios viskas bus kitaip.
Negaliu atsikratyti minties, kad galbūt ir šiandien mes nematydami ateities (o jos tvirtai ir negalima numatyti) tarpusavyje ginčijamės apie tai, ar gynybos biudžetas turi būti 4 ar 5 procentai nuo BVP ir ar jis turi būti finansuojamas iš PVM ar iš pelno mokesčio, kai tuo tarpu Anuška jau seniai išpylė aliejų ir burtas jau seniai mestas. Skęstame smulkmenose, kurios po kelių metų atrodys visiškai juokingai nesvarbios. Taip, kaip 1940 metų vasarą. Taip, kaip 2022 metų vasarį. Noriu tikėti, kad klystu.