Keturios naktys Suomijoje
Rugpjūčio pradžioje su vaikais keliavau po Baltijos šalis, o tuo metu Rūta atostogavo Škotijoje. Per Žolinę atėjo laikas ir mano paties atokvėpiui: galėjau vykti kur tik panorėjęs, bet labiausiai norėjosi ramybės bei laiko sau, lėto buvimo be jokių planų ir sąrašo, kur ką reikia aplankyti ar pamatyti. Prieš ketverius metus, COVID karantinų laikotarpiu, su šeima automobiliu keliavome į Trolių Mumių parką Suomijoje ir vienai nakčiai buvo apsistoję antikvariniais baldais apstatytame dvare apie 120 km į šiaurę nuo Helsinkio. Pamenu, kad šeimininkai, pagyvenusių vyriškių pora, vaišino labai skania vakariene, ir nuo to laiko Julijos mėgstamų patiekalų sąraše atsirado lašišos kepsnys. Atokus dvaras, graži aplinka, skanus maistas, pokalbiai prie vakarienės su vis naujais žmonėmis ir laikas sau – puikus derinys kelių dienų kelionei.
Vakarop prieš skrydį šeima išvyksta į kaimą, namuose lieku vienas. Dar reikia nudirbti daug darbų, nepamiršti to ir ano, pasirūpinti katinu, aptvarkyti namus, susidėti daiktus, visus informuoti, kad kelias dienas būsiu nepasiekiamas. Darbo reikalais keliauju gana dažnai, bet tada esi įspraustas į labai aiškią dienotvarkę, tiksliai žinai, ką kelionėje reikės nuveikti. Atostogos su mažais vaikais irgi tam tikras darbas: žinai, jog viskas suksis apie vaikus, akylai stebėsi jų nuovargį, iš nuotaikų bandysi nuspėti jų alkio lygį, planuosi vis naujas pramogas, bandydamas išvilioti iš dar vienos žaidimų aikštelės. Tikrų atostogų, kai apie nieką negalvojama, gimus mažajam neturėjome daugiau nei dvejus metus. Galimybės, ką galėčiau nuveikti per tas keturias laisvas naktis, lengvai svaigina: tiek galėčiau perskaityt, tiek galėčiau pažaisti Europa Universalis, tiek galėčiau pagalvoti, ką nors naujo išmokti, pasigilinti, išbandyti, peržiūrėti, parašyti… Nors vienas smegenų pusrutulis jau rikiuoja idėjas ir piešia veiklos sąrašą, pradedi jausti, kad po kelių dienų galvą pradės spausti visai kitokia mintis: atostogos tuoj baigsis, o nuveikei tiek nedaug…
Užmigti ne taip lengva, skrydis gana anksti, tad kelis kart naktį tikrini, ar nepramiegojai. Galų gale prašvitus, įsimeti į skrandį sumuštinį, išgeri kavos ir kelionė prasideda.
Helsinkyje esu jau kokį ketvirtą kartą, bet jis niekada manęs per daug nežavėjo. Nežavi ir šį kartą, nors eismas ir be kamščių, bet gatvės centre siauros, nuolat ne vietoje išlenda dviratininkai, kuriuos ne visada iš karto ir pastebėsi. Suku ratus centre, ieškodamas parkingo, mane sustabdo prieš pat nosį žygiuojantis karinis orkestras. Maršai beveik tokie patys kaip Lietuvoje per kovo 11-osios paradus Gedimino prospekte, bet eisena trumpa, pražygiuoja tik nedidelis kadetų būrys su vėliava ir pora žirgų.
Apskritai, tiek Helsinkis, tiek pati Suomija savo pažanga nebeatrodo šviesmečiais nutolusi nuo Lietuvos. Nebesijaučia, kad pragyvenimo lygiu labai skirtumėmės. Kainos vis dar didesnės, bet miesto švara, žmonių apranga, mašinų modeliai – iš toliau atvykęs turbūt galėtum supainioti su bet kuria iš Baltijos šalių. O kai kur, tarkim, natūralistinių gėlynų madose, Vilnius netgi arčiau Londono ar Amsterdamo – Helsinkyje dar vyrauja praėjusio dešimtmečio vėjai.
Apsukęs vieną ar du ratus, randu parkingą. Atrodo, kad jis įrengtas nenaudojamoje metro stotyje ar šaudmenų sandėliuose – gilyn tenka leistis iš akmens išgraužtu tuneliu. Rasti išėjimą iš jo nelengva, lygiai taip kaip ir rasti kaip sugrįžti. Mano tikslas Helsinkyje – aplankyti kelis knygynus, papietauti ir prastumti kelias valandas iki kol mane galės priimti dvare. Paklajojęs centrinėmis gatvėmis aplankau kelis antikvariatus ir vieną akademinį knygyną. Mano grobis gana menkas, nieko gero ir įdomaus neradau, o bet ko už brangiai pirkti nesinorėjo. Svarbu, kad turėčiau ką skaityti per šias atokvėpio dienas: labiausiai džiaugiuosi Kapušcinskio „Kelionėmis su Herodotu“. Pietums – lašišos sriuba už visai nemenką kainą, sumuštinis. Visgi savo žodžius apie tai kad čia kaip Lietuvoje atsiimu – kainos gal dvigubai didesnės.
Pastebėjau, kad laikas knygynuose juda visai kitu greičiu: nors pavartai tik keletą knygų, pašneki tik su keliais pardavėjais, o jau, pasirodo, prabėgo ištisas pusdienis. Skubu ieškoti įėjimo į garažą ir keliauti link savo tikslo. Pakeliui dar užsuku į žaislų parduotuvę, bus lauktuvių vaikams. Nemėgstu, kai lauktuves tenka pirkti paskutinę minutę oro uoste – o taip dažniausiai būna verslo kelionių metu – ir tada jau esi priverstas pirkti bet ką, kad tik turėtum ką parvežti. Geriausios lauktuvės tos, kurios seniai nupirktos guli namų spintoje – žinai, kad tikrai džiugins, nes kruopščiai ir neskubant atrinktos, laiku ir be streso parsiųstos iš vokiško Amazono. Tokios lauktuvės užtikrina kelionės ramybę.
Suomijoje vaikų atostogos baigėsi jau prieš savaitę, čia jau off-season, ne sezonas. Viešbutyje be manęs tik dar viena pora: kiek vyresnis nei aš programuotojas ir suomių kalbos redaktorė. Praėjusią naktį gyveno palapinėje, džiaugiasi kontrastu tarp kietų samanų ir dvaro prabangos. Sako, kad tai idealus laikas keliauti – vis dar šilta, bet visur rasi vietos apsistoti, nors kai kurie muziejai veikia tik mokinių atostogų metu. Patys vaikų neturi, bet apšnekam vaikų priklausomybes ekranams, jaunesnės kartos programuotojų įgūdžius, suomių / estų / lietuvių kalbų ypatybes. Kelios vyno taurės kiek pralaisvina liežuvius, atsiriša pasakojimai iš vaikystės, asmeniškesnės gyvenimo detalės. Viešbutis dvare specifinis ir traukia specifinius žmones: tiek jie, tiek aš gyvename sename mediniame name. Tiek jie, tiek aš gali kalbėtis apie medinio namo sienų kreivumą, rąstų tvirtumą, sodo augalus, darbą nuotoliu.
Dvaro savininkai čia gyvena tik vasaros sezonu. Už kelių savaičių jie susipakuos savo daiktus ir kelsis žiemai į Italiją, kur prieš kelis metus nusipirko kaime namą, ir jį iš pagrindų restauravo. Nerodė kaip, bet įtariu kad prašmatniai ir su polėkiu, kurio netrūksta ir šioje rezidencijoje. Kalbam apie vietines bendruomenes ir jų reakciją į atvykėlius: tiek Suomijos kaimas, tiek Žvėrynas, tiek Italija panašios. Senbuviams viskas smalsu, gandai sklinda kone greičiau už šviesą, tad visada svarbu geras santykis su kaimynais. Pasakojo, kad nusipirkus dvarą, ėjo į paštą kviesti visų kaimo žmonių į įkurtuves – kol grįžo namo, kaimynai jau iš tolo sveikinosi su klausimu, ką atsinešti. Kitas sezonas dvaro viešbučiui jau bus paskutinis, šeimininkai išeina į pensiją, dvarą nuomos tik pažįstamiems arba išskirtiniams renginiams. Kaimas jau bruzda: dvi dešimtis metų jie samdydavo žmones padėti prižiūrėti dvarą, tai kaip čia dabar visa tai baigsis?
Visada pirmą naktį naujoje vietoje miegu neramiai, dažnai pabundu, lyg norėdamas pasitikrinti, ar ko nepamiršau, vartausi nuo šono ant šono, perkėlinėju aptirpusią ranką, nes užsnūdau ją pakišęs po galva. Programuotojas su redaktore išvyksta, lieku vien su knyga ir savo tinginiu. Pasnaudžiu. Paskaitau. Dar pasnaudžiu. Vakar girdėjau istoriją apie vienus dvaro svečius, kurie iš Helsinkio atėjo pėsčiomis. Nusitrynė kojas, tad užsiliko kone savaitei, tapo šeimos draugais, dabar ir į Italijos rezidenciją atvažiuoja. Reikia ir man į artimiausią kaimą nupėduoti.
Artjärvi nuo dvaro apie trys kilometrai su trupučiu, jame gal iki dvidešimt trobų, bet yra vaistinė, parduotuvė, viešbutis, mokykla ir restoranas. Pastarojo interjeras primena kaimo kultūrnamį iš 90-ųjų, bet jame galima gauti aštrių sparnelių, picų, kebabų ir burgerių. Restoranas savaitgalį veikia iki paryčių, matyt čia vyksta šokiai ir naktinis kaimo gyvenimas. Per pietus jame matyti tik dar viena barzdotų baikerių kompanija, akivaizdžiai ne vietiniai, tik sustoję užkąsti ir itin garsiai aptarti tolimesnius kelionės planus. Vėliau, šiems išvykus, prisijungia du vietiniai girtuoklėliai, matomai nuolatiniai klientai. Entuziastingai aptarinėja plerpiančius baikerių motociklus, gestikuliuoja ir juokiasi šiek tiek bedantėmis šypsenomis. Skaitau Kapušcinkį, gurkšnoju alų, bandau įsiklausyti į visiškai nesuprantamą suomių kalbą, bet jie greitai baigia savo bokalus ir lieku vienas su dar nenupjautų laukų peizažu.
Pakeliui link kaimo yra bažnyčia su dvejomis kapinėmis. Kaip tik man einant pro šalį vyko laidotuvės. Vėliava prie bažnyčios buvo nuleista iki pusės stiebo, o katafalkas buvo papuoštas Suomijos vėliavėle, lyg vežtų ambasadorių. Sako, čia tai įprasta praktika. Kapinėse tvarkingai sukabinta grėblių ir karučių biblioteka – dar prieš penkerius metus man tai būtų kėlę nuostabą, bet jau esu tai matęs ir mūsų kaimo kapinėse. Praėjo laikai, kai močiutė slėpdavo grėbliuką ar plastikinį butelį tankioje tujoje prie kapo, prisivijom Skandinaviją. Kiek įdomesnis skelbimas prie kapinių tvoros, prašantis patraukti savo gėles, nes tokią ir tokią dieną visi kapai bus apželdinti parapijos lėšomis. Kaupiasi lietus ir susigūžus padidintu greičiu tenka spūdinti atgal link dvaro.
Šio vakaro svečiai – dvi pagyvenusių suomių poros. Angliškai jie nelabai kalba, tad vakarienės metu valandą sėdžiu nejaukiai šypsodamasis ir gurkšnodamas vyną. Paklausia manęs, kam skirtas vienas iš kiekvienam padėtų sidabrinių stalo įrankių. Spėju, kad sviestuotam peiliui paremti kad neišteptų staltiesės. Matau, kad pradėjo į mane žiūrėti pagarbiau, nes buvau visiškai teisus (pasitikslino pas dvaro savininkus). Toliau klausausi suomių kalbos, kartais net galiu atspėti pokalbio temą. Kalba apie koronavirusą ir skiepus.
Nuo tolimesnių kančių mane išgelbėja vienas iš šeimininkų. Jis – augalų biologijos profesorius, prieš kelis metus išėjęs į pensiją. Kalbam apie rožes ir pelargonijas. Papasakoja apie rytojaus planus – bažnyčioj bus koncertas, o po to parapijos namuose su parapijos bendruomene gersim kavą. Gana anksti nueinu miegoti ir jau šį kartą miegu kietai.
Išaušta dar vienas saulėtas rytas. Šiandien sekmadienis, prie durų iš garažo išvarytas 1929 metų Buick kabrioletas, blizginami jo ratai, pilamas į baką benzinas. Šventinė diena įpareigoja pasipuošti, tad net aš išsitraukiu polo marškinėlius ir gražesnį megztinį. Po pietų rinksis nauja svečių grupė, jiems numatytas priėmimas prieš kelis metus pastatytame lauko paviljone, o tada šeimininkai, paėmę mane į keleivius, važiuos į bažnyčią. Bet iki tol dar nusprendžiu nuvažiuoti į Šiaulių ar tai Panevėžio dydžio miestą Lahti papietauti. Važiuoti kiek virš pusvalandžio, bet pakeliui prisimenu palikęs piniginę, tad tenka grįžti. Kol vėl išsiruošiu, kol privažiuoju miestelį, kol randu kur pastatyti mašiną, suprantu, kad nieko apžiūrėti nespėsiu, reikia mikliai suktis, kad tik spėčiau pavalgyti. Nepalo patiekalų restoranas serviruoja pusėtiną maistą, ir, palengvinęs piniginę kone keturiasdešimčia eurų, skuodžiu atgal.
Dažniausiai dvaro svečiai čia pasilieka tik vienam vakarui, kurio scenarijus daug maž sustyguotas: ekskursija po dvarą, vakarienė, pokalbiai prie vyno. Kadangi aš čia jau nebe pirma diena, jaučiu, kad po truputį tampu dvaro eksponatu: „Va čia kampe sėdi knygas skaitantis svečias iš tolimos Lietuvos. Įsivaizduojat, atvažiavo keturioms dienoms!“. Svečiai dažniausiai pagyvenę suomiai intelektualai, kas kart vis vyresni. Jei tik jie kalba angliškai, iš jų galima išgirsti daug įdomių istorijų. Šiandienos grupė – klasiokai iš prestižinės berniukų mokyklos Espoo. Vienas tapo fizikos profesoriumi, kitas dėstė marketingą, trečias dar kažką – draugai jau daugiau nei 60 metų. Kalbos sukasi apie geopolitiką, apie Rusijos grėsmę, apie Trumpo ir Putino susitikimą Aliaskoje. Suomiai kovingai nusiteikę, jų tėvai kovojo prieš sovietus. Vienas prisimena, kad jo tėtis, ketverius metus kariavęs tankistu kare su Sovietų sąjunga, dar 1999 metais sakė, kad Putinas bus kitas Stalinas. Antras pasakoja istoriją apie tai, kad visi suomiai buvo (ir yra!) visur prisislėpę ginklų: „Slėpėm juos visur, po bažnyčiom ir rūsiuose, kad tik atėjus rusams galėtume gintis. Pirkom čia neseniai sodybą, tai rūsiuose irgi radom ginklų dar nuo Antro Pasaulinio. Mes eisim iki galo.“
Kovinė dvasia čia labai stipri, jiems keista, kodėl Ukrainoje į frontą ėjo ne visi, jų nuomone karas gali būti tik totalus, kai namie lieka tik moterys ir vaikai su seneliais. Ir ši dvasia jaučiasi ne vien senojoje kartoje: kariuomenė privaloma, žinias kas kažkiek metų būtina atnaujinti. Dvaro savininkai džiaugėsi, kad jaunojoje kartoje kariuomenė populiari ir tarp merginų, kurioms tarnyba lyg ir nebūtina. Prie vyno taurės pasibėdavojam, kad vakarų valstybės mūsų neklausė, kai kalbėjom apie Rusijos grėsmę, bet bent jau jaučiamės vienas kitam patikimi sąjungininkai. „Ne taip kaip tie vengrai ar slovakai. Jų niekaip nesuprasi.“
Šeimininkai su pasididžiavimu aprodo naujausią savo statinį – lauko paviljoną. Pastatytas baroko stiliumi, išpuoštas angeliukų freskomis, kurias tris mėnesius gulomis ant pastolių tapė nacionalinės premijos laureatė. Nepasakytum, kad statytas 2021-ais metais, atrodo stovėjęs čia bent tris šimtmečius. Savininkai mėgsta šypsotis į ūsą, kai koks senolis murma sau panosėje „va, senovėje tai mokėjo pastatus statyt!“. Pasirodo, ir dabar moka, tik tikriausiai labai brangiai kainuoja.
Laikas vykti į koncertą kaimo bažnyčion. 1929 metų Buick pukši ir riaumoja, važiuojant per duobę galva daužausi į stogo brezentą, bet šios stilingos pramogos metu nuo veido nenyksta šypsena. Šoninių langų nėra (juk čia kabrioletas!), šaltas vėjas kedena plaukus, į nosį tvoskia benzino kvapas, visu kūnu jauti beprotišką mašinos greitį (važiuojam apie 45 km/h greičiu) – turbūt trigubai greičiau nei su arkliu, bent dvigubai patogiau nei karietoj ir tikrai bent šimtą dešimt kartų šauniau nei pėstute!
Šiandien kaime yra rimta proga – pastorė švenčia 60-ąjį gimtadienį. Bažnyčioje groja styginių kvartetas: programoje į vieną harmoniją susilieja ir Bacho klasika, ir Coheno „Aleliuja“ (keliuose bažnyčios kampuose buvo girdimas šniurkščiojimas ir galėjai vogčia pamatyti nubraukiamas ašaras), ir ironiškos suomiškų „Bix“ ar „Anties“ stiliaus grupių dainos. Internete paieškau vienos man nežinomos grupės pavadinimą „Leeni and the Leavings“ – jų daina „Teuvo, maanteiden kuningas“ mano galvoje be perstojo gros dar geras dvi dienas. Į koncertą susirinko virš šimto klausytojų, dauguma jų garbaus amžiaus: kaip ir Lietuvoje, kaimuose demografija liūdnoka, nes jaunimas dažniausiai persikrausto į miestus.
Nors pastorei suėjo šešiasdešimt, ji atrodo bent dešimčia metų jaunesnė, energinga ir moderni, stilingais aštuonkampiais akiniais. Aukos bažnyčioje renkamos kortele, aktyviai veikia parapijos namai, po mišių visada siūloma pabendrauti prie kavos puodelio ir torto gabalėlio. Pasakojo, kad ji įvedė pravoslavišką naujovę: velyknakčiu, po naktinių mišių, visas kaimas sėdo valgyti vakarienės. Tai ne tik visus suartino, bet ir buvo smagi pramoga – po to ne vienas graužėsi nagus kas ją praleido. O pabendrauti suomiai visai mėgsta – begeriant kavą netilo kalbos, visiems buvo labai įdomu iš kur kokie nepažįstami svečiai atvykę. Neabejoju, kad tai viena svarbiausių gandų apsikeitimo vietų.
Tiek laiko prabuvęs dvare pradedi jaustis šeimos dalimi. Nejučia pradedi pats nusinešti indus į virtuvę. Paklausi, ar nereikia ko padėti. „Gal jau tu ryt niekur nevažiuok pietaut, kartu pavalgysim, sauną užkursim, dešrų pakepsim“, – išgirstu.
Paskutinę dieną esu vienintelis viešbučio svečias. Niekur neskubu, nieko nebeplanuoju. Nors čia vykdamas ir turėjau idėjų sąrašą, ką reiktų nuveikti, nesigailiu, kad nieko taip ir nenuveikiau. Stebėjau žmones, skaičiau, bendravau ir tinginiavau. Įgijau draugų. Kaip kažkas minėjo, atrodo, jog keliavau ne lėktuvu, o laiko mašina. Į lėtesnį pasaulį.
Sauna nedidelė, akivaizdžiai ne svečiams, vos telpam trise. Pirties tradicijos žymiai buitiškesnės nei Lietuvoje, kur kas mėnesį važiuojam su draugais į dūminę pirtį: tiesiog įprasta vakarėlį pradėti kokteiliais, tada saunos procedūromis, o po to pratęsti vakariene. Pirties ritualai pas mus susakralinti, vanojimasis vantomis rituališkas, priimta dėkoti garui, vandeniui ir ugniai, o čia kažkaip paprasčiau. Šeimininkus stebina pasakojimai apie skirtingas vantas, apie trynimąsi druska.
Kalbos apie gėles ir sodą tęsiasi kubile. Aptariam skirtingų šalių grybų rinkimo tradicijas: Italijoje tam reikia leidimo, o štai Suomijoje pastebėta, kad pradėjo nykti grybų atpažinimo įgūdžiai, tad savanorės bobutės atvažiuoja į prekybos centrus, ir joms gali atvežti pintinę grybų: prie akių tau juos atrinks ir papasakos, kuris grybas geras, o kuris ne. Dalinuosi žmonos pelargonijų nuotraukomis ir po truputį temos senka. Ryt reikės keltis anksčiau.
Kad jau ryte laukia skrydis, prabundu anksčiau nei reikia. Telefone perskaitau pasaulio naujienas, nusileidžiu virtuvėn pusryčių. Šeimininkai pusryčiauja skaitydami laikraščius, garsiai vienas kitam cituodami straipsnius. Jau viską skaičiau internete, tad tai dar sustiprina jausmą, kad svečiuojuosi ne tame šimtmetyje. Atsisveikinam, apsikabinam, išvykstu į oro uostą. Rytoj reikės grįžti prie darbų, atgal į šiuolaikinius rūpesčius.