Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Įrašai su žyme „žurnalistika“
Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas.
Skaityti toliau…
Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.
Brandon Sanderson – „The Final Empire“ Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food.
Skaityti toliau…
Ben Goldacre turėjo šventą misiją: laikraščio the Guardian kassavaitinėje skiltyje jis nepailsdamas kritikuodavo žurnalistus bei mokslininkus, kurie nepaisydami statistikos dėsnių ar gerųjų mokslinio metodo praktikų pernelyg greitai peršokdavo prie toli siekiančių išvadų. Kliūdavo daugeliui, net tam pačiam the Guardian laikraščiui. Ši jo knyga yra kassavaitinės skilties straipsnių rinkinys.
Mokslinius atradimus padaryti ne taip jau lengva: mokslininkams reikia nemažai statistikos žinių, o jų atradimus, kurie skelbiami moksliniuose žurnaluose, kritiška akimi turi peržiūrėti ir kiti mokslininkai.
Skaityti toliau…
Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.
Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu.
Skaityti toliau…