Skaitinėju dabar Naomi Klein knygą „No Logo“. Tikėjausi, jog su autorės mintimis bus žymiai sunkiau sutikti, tačiau, perskaičius apie trečdalį knygos, noras paprieštarauti dažniausiai kyla tik tuomet, kai autorė ima kalbėti labiau apie ekonominius, nei marketingo ar socialinius dalykus. Taip, marketingas, „brendingas“, reklama labai stipriai įsiveržė į mūsų pasaulį, gal būt tai neigiamas dalykas. Nors, tiesą sakant, nesu tuo tikras, nes visos tos reklamos gal būt kuria pridėtinę vertę, nes juk perki daiktą ne dėl jo funkcijos, o dėl to, kaip jis tau leidžia jaustis („the way it makes you feel“). Galų gale, juk pasirinkimas egzistuoja: visada galima rinktis produktus be prekinio ženklo, visada galima namie pasidaryti sumuštinį, vietoj to, kad valgytum McDonald’s, visada galima išgerti kavos nuošalioje kavinėje, vietoj to, kad gertum ją Starbucks, visada galima dėvėti paprastus sportbačius vietoj Nike.
Bet labiausiai iki šiol knygoje mane nustebino skyrius, kuriame autorė pasisako prieš prekybos tinklus (ne vien „Maximas“, bet kartu ir „Starbucks“ ar „McDonald’s“) — jie yra blogai, nes nužudo pasirinkimą. Atėjęs į miestelį „Wal-Mart“ priverčia užsidaryti mažas parduotuvėles, „Starbucks“ nužudo mažas kavinukes ir t.t. su dideliais tinklais kovoti neįmanoma, nes jie turi galią tiekėjams, todėl gali pasiūlyti mažesnes kainas („kainos, kurias mažos parduotuvės gauna iš didmenininkų, yra didesnės nei tos, kuriomis „Wal-Mart“ pardavinėja visiems“), o be to, kaip konkuruosi su tokiu milžinu, kuris vienu metu savo parduotuvėje siūlo 70,000 pavadinimų prekių? O ir kova su „Starbucks“ beveik neįmanoma — pabandyk nukonkuruoti jų prekinį ženklą.
Man, kaip ekonomistui, tokie pabėdavojimai apie konkurenciją atrodo ganėtinai keisti. Jeigu iš tiesų nedidelė parduotuvėlė šalia namų suteikia tokią didelę vertę (na, tarkim, atsiranda galimybė draugiškai ir asmeniškai pabendrauti su pardavėju, kuris gal būt yra net ir savininkas), tai pirkėjai ir toliau turėtų eiti apsipirkti ten, o ne į didelį prekybos centrą miestelio pakraštyje. Jeigu „Starbucks“ yra toks didelis blogis, nesuteikiantis geresnio aptarnavimo ir neverdantis geresnės kavos už tą pačią kainą, tai niekas jame neitų pirkti savo šokoladinės moccachino, apibarstytos cinamonu. Atėjus šiems dideliems konkurentams pasirinkimas neišnyksta: vartotojai gali rinktis kur leisti savo pinigus. Deja, jie pasirenka jiems geresnį variantą ir pinigus leidžia ten, kur jie suteikia daugiau naudos. Juk žymiai patogiau vieną kartą savaitgalį apsipirkti dideliame prekybos centre, nei kad kas dieną bėgioti po keletą mažų parduotuvėlių.
Konkurencija nesumažina pasirinkimo. Ji pagerina pasirinkimą. Bet jeigu vartotojai staiga pradeda nesirinkti tavo prekės ar paslaugos dėl to, jog atėjo geresnis konkurentas, tai neverta kaltinti aplinkos ir griežti danties ant viso pasaulio (tame tarpe ir tų „kvailų vartotojų“, kurie neseniai buvo klientai). Problema ne aplinkoje, problema tavo prastesniame siūlomame produkte/paslaugoje. Jei vis dar būtum geriausias miestelyje, su šia problema nesusidurtum.
“Jei vis dar būtum geriausias miestelyje, su šia problema nesusidurtum.” – šventa tiesa.
P.s. http://www.kaobanga.com/blog/?p=678
Problema tame, kad tinklai sukūrė naują suvokimą, KOKS yra tas geriausias – kad geriau apsipirkti kartą per savaitę, kad geriau pirkti “laiko patikrintus”, t.y. negendančius produktus, vietoj šviežių vietiniame turguje ar kur. Aš matau problemą ne tame, kad tinklai kuria pridėtinę vertę, o ten, kad jie vieną kartą pridėtinę vertę sukūrę panaikina pasirinkimo galimybę – jei mažame miestelyje realiai nekonkuruodamos galėjo veikti 3 ar 5 mažos parduotuvės, tai čia vargu ar įkels koją antras ar trečias prekybos tinklas. O jų viduje visada bus tų pačių didžiųjų gamintojų produkcija – kurianti pridėtinę vertę pakuotės grožiu, galiojimo laiku, tam tikrais cheminiais triukais sukuriamu puikiu skoniu, mažesnėmis kainomis. Paprasčiausias pavyzdys – mūsų parduotuvėse parduodami mėsos produktai: jie konkuruoja etiketėmis, spalvomis, kvapais, bet vargu ar bent viename bus tiek mėsos, kiek jos būtų vietinių gamintojų produktuose.
Kadangi didieji tinklai nėra asmeniški, sprendimus priiminėjanti šių tinklų valdžia yra itin nutolusi nuo statistinio kliento, paslaugos, prekės, aptarnavimas, požiūris į darbuotojus ir t.t. šiose įstaigose balansuoja ties minimalia įstatymų leidžiama riba, užuot siekusi pasiekti sau pačiai priimtino lygio.
Čia jau filosofinis traktatas gavosi, bet viskas susiveda į tai, kad žmonėms trumpuoju laikotarpiu jokia pridėtinė vertė nėra tokia svarbi kaip jų sutaupomi pinigai/pastangos naudojantis tinklų privalumais. Ir tik atsigręžus atgal galima pasakyti, kad ne viskas gerai, tačiau pinigine išraiška to pamatuoti nepavyks…
Į rajoną atsikėlus didžiajam prekybos centrui, 2km spinduliu užsidaro 20 mažų parduotuvių. Kiekvienoje dirba, tarkime, po 5 žmones. Taigi, per vieną naktį turime 100 bedarbių tavo rajone.
RascalLT, kodėl manai, kad kažkas už pačius vartotojus žino, kas jiems geriausia? Konkurencijos esmė ir yra ta, kad ji verčia verslą būti išradingesniais. Jei mažos parduotuvėlės savininkas vietoj to, kad “bukai” pardavinėtų tą patį asortimentą kaip Maxima, šiek tiek pasuktų galvą ir sugalvotų, kaip pateikti kažką naujo ir mane kaip vartotoją sudomintų, aš pas jį eisiu nesvarbu, kad ten bus brangiau nei Maximoj. Juolab, kad šiais laikas daugybę dalykų mes perkam labiau atsižvelgdami į tai, kaip jaučiamės jį pirkdami ir vartodami. Mėsininkas su kirviu rankoj ir šūkiu “nepirk popierinių dešrelių” gali rasti puikią nišą.
Be konkurencijos nebūtų progreso. Jei nebūtų tamsos, niekada nežinotum, ką reiškia šviesa. Be to, maži prekybos centrai irgi turi savų privalumų, tik dažniausiai nesugeba jų išnaudoti.
Dovydai, kodėl neskaičiuoji kiek darbo vietų tas didelis prekybos centras sukuria ir kiek kasdien sutaupo pinigų gyvenantiems tų 2km spinduliu?
Aš pats mielai pirkčiau mažose paruotuvėlese, bet neuzdirbu tiek…
Juk visada yra malonu sutikti ta pati tarkim mesininka, kuris tarkim jau žintų tavo norus?
Man asmeniškai renkantis parduotuvę yra svarbiausieji šie prioritėtai:
*goegrafinė padėtis – kaip arti parduotuvė yra nuo mano gyvenamosios vietos
*žmonių skaičius parduotuvėje – kuo mažiau žmonių tuo geriau
Beje čia paminėtieji mano prioritėtai galioja buitinėms mano reikmėms.
Paprastas pavyzdys iš Lietuvos:
– maža, specializuota, mėsos parduotuvė, kurioje prekiauja gamintojai;
– keli dideli prekybos centrai (vienas visai greta tos parduotuvėlės).
Taigi, toje gamintojų parduotuvėlėje, darbo laiku, nesibaigiančios eilės.
Ir todėl, kad gauni mėsą, kokios tau reikia.
Tikrai niša, ir jokie prekybos centrai, bent jau kol kas, jai negrasina. Žmonės, kitą sykį, matosi kaip nusiperka mėsos joje, o vėliau eina į kurį prekybos centrą kitų produktų…
Negąsdina nei eilės, nei lakstymas ir stovėjimas keliose eilėse… :)
Manau “McDonals”, “Starbucks” ar “Nike” dar nera pakankamai stiprus pavyzdziai. Juose funkcijos ir “kaip jautiesi” santykis dar pakankamai neblogas. Bet gyvendamas Osle matau, kad pas juos visa drabuziu, aksesuaru ar net namu apyvokos daiktu prekyba jau yra toje padetyje kai daikto funkcijai belieka koks 10% o visi kiti resursai skiriami tam “kaip jautiesi”. Visas tas brandinimas isuka visuomene i tuscias lenktynes. Jei daiktas tampa placiai iperkamas, masinis pvz. kelniu dirzas. Tada imama ieskoti retesniu, brangesniu medziagu, samdomi dizaineriai, kuriamas istisas marketingas, zodziu visais budais didinami kastai, kad daiktas atrodytu brangus ir retas. Viskas butu gerai jei tas daiktas ir liktu nisene prabangos preke. Bet ne, uzsakoma masine reklamos kampanija ir tas D&G dirzas uz 1000 Lt tave ima vaikytis ant kiekvieno reklaminio stendo metro, oro uostuose, blizganciuose zurnaluose kol galiausiai ikalama, kad tai gyvenimo norma. Ir visa tokia tustybe tesesia be galo. Toki marketinga pagal “nauda” tiek visuomenei, tiek individui sulyginciau su alkoholio ar cigareciu reklamomis.
Dovydui. Na, tavo pavyzdi galeciau atremt analogisku. Dirbo miestelyje 10-ties griovkasiu brigada, neblogai laikesi, turejo darbo, seimas islaike. Tada atsidaro stambios kompanijos filialas, nuperkamas ekskavatorius ir nusamdomas vos 1 darbuotojas. 9 seimos lieka be savo pagrindinio maitintojo. Isvada: reikia ribot ekskavatoriu naudojima, kad zmones neprarastu darbo???
–> Skaitytojui
Ekskavatorininkas, tapęs rinkos monopolistu, ims diktuoti savo sąlygas. Dusins konkurentus ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis. Vartotojams geriau, kai yra 10 tarpusavyje konkuruojančių grioviakasių, negu kai yra vienas monopolistas ekskavatorininkas.
Butu naivu manyti kad kai kurios multinacionalines kompanijos nesinaudoja dumpingu, kad pagreitintu mazu konkurentu mirti.
Be to turint omnenyje globaline ekonomika, kai ka reiskia kompanijos kilme. pvz 1 litas isleistas vietines kilmes firmoje, kuri prekiauja vietoje gaminamais produktais gali generuoti daugiau nei 1 lita augimo vietineje rinkoje, bet 1 litas isleistas multinacionalineje kompanijoje prekiaujancioje importu, palieka 0.1 lito vietineje rinkoje.
Dovydai, ekskavatorius gali tapti monopolistu tik tada, jei konkurenciją ribos valdžia. Laisvoje rinkoje jis konkuruoja tiek su kitais ekskavatoriais, tiek su grioviakasiais, kasančiais kastuvais. Jei ekskavatorininkas kasti moka pigiau nei kiti ir lieka kaime vienas negalima teigti, kad konkurencijos nebėra. Jei tik jis pradės kasti brangiau nei moka iškasti kiti, konkurencija iš karto atsiras. Jei kitų neatsiranda reiškia, kad pigiau rinkos sąlygomis iškasti neįmanoma.
nežinau, ar perskaitysi, bet here we go
lietuvoje laisva rinka
laisva rinka pati save kontroliuoja
ką tada veikia konkurencijos taryba?
suprasčiau, jei užtikrintų visiems lygias sąlygas įeiti į rinką. bet dabar?
Monopolistas ekskavatorininkas turi pakankamai pinigų ir galios nudusinti konkurentus dempingu, politinėmis priemonėmis, kyšiais. Pavyzdžiui, pasirūpinti, kad konkurentai „nepraeitų“ darbo saugos patikrinimo ir negautų licenzijos.
Todėl konkurenciją skatinanti intervencija į laisvą rinką yra būtina. Antimonopoliniai įstatymai, svarbių rinkos žaidėjų įstatymai būtent ir yra tokia intervencija.
Nepamenu kuriais metais (gal ir iki šiol taip yra) viena agurkus į Lietuvą importuojanti kompanija buvo atleista nuo muito mokesčio. Todėl ji galėjo pasiūlyti savo produkciją pigiau ir tapti rinkos lydere.
Štai tau ir visa laisva rinka. Tiesa sakant, aš nežinau kas tai yra – laisva rinka. Tai tik abstrakcija, fata morgana, neegzizstuojantis dalykas. Panašiai kaip matematikoje pagal prielaidą taškas teoriškai yra nulinio ilgio, bet padėtas ant lapo ant lentos jis įgyja fizinį būvį, kuris yra nenulinio ilgio. Taip ir laisvos rinkos teorija, daranti prielaidą, kad laisvos rinkos dalyviai elgiasi ekonomiškai racionaliai, praktikoje yra klaidinga.
Nes, visų pirma, Agurkichas, pramušęs agurkų importą be muito, iškreipė rinką, todėl ji tapo nebe tokia jau ir laisva. O visų antra, žinodamas šį faktą aš neperku Kėdainių konservų fabriko produkcijos, nors jie ir pigesni, taigi, elgiuosi ekonomiškai neracionaliai.
Prisiminiau Maiklą Korleonę iš Marijo Pjuzo romano. Kai jam pasako: „tai tik verslas, tai ne asmeniška“; jis atsako: „visas verslas yra asmeniškas, viskas yra asmeniška“. Beje, ar Maksimos milijonieriai susikrovė savo turtus dėl to, kad visą gyenimą elgėsi tik ekonomiškai racionaliai?
Kaip pats matai kol politikai turės teisę kištis į žmonių ir verslo santykius daugiau nei reikia, kad užtikrinti žmonių teisę į gyvybę, laisvę ir nuosavybę, tol bus papirkinėjimai ir monopolijos. Kaip jau ir rašiau – nereguliuojamoje rinkoje tvarioms monopolijoms atsirasti neįmanoma. O jei jos atsiranda kažkuriuo trumpu laiku tai tik reiškia, kad tuo metu toks verslo darinys yra efektyviausias, kad pagaminti produktą ar paslaugą už mažiausią įmanomą kainą, kas beje yra ir turi būti bet kokios ekonominės veiklos siekiamybė.