Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Įrašai su žyme „Knygos“
Nelabai seniai esu skaitęs vienintelę (?) lietuvišką Baltarusijos istoriją, kurioje gana gerai paaiškinamos skirtingos lietuvių ir gudų istorikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interpretacijos. Bet visgi tai požiūris iš Lietuvos, tad nusprendžiau paskaityti ir vakarų istorikų požiūrį į Baltarusijos ištakas.
Knyga buvo labai įdomi, bet daugiausiai ne dėl senosios istorijos, o dėl to, kad daugiau nei pusę jos sudaro šiuoliakinių Aliaksandro Lukašenkos laikų aprašymas. Andrew Wilson labai daug ties senais ir ginčytinais įvykiais nesikoncentruoja – galų gale ne tiek ir svarbu, ar Algirdas su Gediminu buvo lietuviai ar litvinai.
Skaityti toliau…
Besilankant Ispanijoje, Malagoje, pasižymėjau keturis knygynus ir antikvariatus.
Mapas y Compania (Calle Compañía, 33). Gražus knygynas su gražiomis knygomis, kurios mane tikrai būtų pavilioję, jeigu būtų ne ispaniškos. Antikvaro čia nėra, bet yra gražių gaublių, kompasų ir kitokių keistų įrenginių, kurie puikiai tiktų mėgstantiems keliauti dovanoms. Beveik nusipirkau gražias žirkles. Bet knygos tik naujos ir ispaniškos. Antonio Mateos (Calle Esparteros, 11). Tikras standartinis antikvarinis knygynas su tikru pagyvenusiu savininku, kuris viską žino apie knygas.
Skaityti toliau…
Jau beveik 20 metų užsirašau, kurias knygas esu perskaitęs. Nuo 2004-ųjų metų susikaupė beveik tūkstantis! Visą tą sąrašą sudėti į vieną vieną yra šiek tiek darbo, bet bent jau tam kartui supildžiau viską, ką esu perskaitęs nuo 2012-ųjų. Jas bus galima pasiekti ir per nuorodą pagrindiniame svetainės meniu.
Nelabai seniai išleista Norberto Černiausko knyga apie paskutinę Lietuvos 1940-ųjų metų vasarą sukėlė daug minčių ir emocijų. Joje rašyta apie tai, kuo gyveno paprasti, ir ne tokie paprasti Lietuvos žmonės, apie ką diskutavo politikai, kokios problemos buvo aktyviai gvildenamos. Knyga parašyta taip, lyg didžiulis karo debesis lyg ir kybo padangėje, bet daugelis užsiėmę visai kitais dalykais. Ukrainos karo kontekste tai buvo labai įtaigi knyga: gal ir mes gyvename paskutinę savo nepriklausomos Lietuvos vasarą ir tiesiog to nepastebime?
Skaityti toliau…
Vienas iš pastarosios Knygų mugės pirkinių buvo Marijos Drėmaitės surinktas straipsnių apie tarpukario Kauno architektūrą rinkinys „Optimizmo architektūra“. Kadangi užaugau Kaune, tai tema labai artima. Knygoje labai daug nuotraukų ir iliustracijų, pasakojimai ne per daug moksliški, tad ši knyga turėtų patikti kiekvienam besidominčiam Kauno architektūros istorija.
Kaunas, netikėtai tapęs Laikinąja Sostine, buvo neišvaizdus provincijos miestas. Pradžioje vis dar buvo tikimasi greitai atgauti Vilnių, tad pirmąjį dešimtmetį nebuvo skubama investuoti į Kauno infrastruktūrą.
Skaityti toliau…
Tai pirmasis Čarlzo Dikenso kūrinys, dalimis spausdintas žurnaluose ir pelnęs jam rašytojo šlovę – tuo metu jam buvo 24 metai. Šią knygą turiu įsigijęs nuo mokyklos laikų, tad jau daugiau nei ketvirtį amžiaus ji yra mano „ruošiuosi perskaityti“ knygų sąraše, bet taip iki šiol ir nesu jos įveikęs. Bandžiau kelis kartus. Pagaliau pabaigiau, bet didelio įspūdžio, priešingai nei 1830-ųjų publikai, ši knyga nepadarė.
Nesakyčiau, kad knyga perdėm nuobodi, joje yra nuotaikingų pasakojimų: ji suręsta lyg būtų poros šimtų metų senumo serialas.
Skaityti toliau…
Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui.
Skaityti toliau…
Ši trumpa knygelė apie Antverpeno gyvenimą 16 amžiuje galėtų būti kiek geriau suplanuota: atskiri skyriai pasakoja nelabai susijusias istorijas, kai kurios jų net iškrenta iš bendro miesto paveikslo. Bet visa šių istorijų mišrainė sudaro gana įdomų vaizdą: Antverpenas tuo metu buvo ne vien vienas svarbiausių prekybos miestų Europoje, bet ir mokslo, reformacijos, knygų spausdinimo centras. Tiesa, man pritrūko gilesnio supratimo, kodėl iškilo būtent Antverpenas, kaip jis nukonkuravo Briūgę ir kitus Habsburgų Nyderlandų miestus: matyt padėjo itin liberali miesto religinė politika (žydų beveik nepersekiojo, svarbu, kad jie oficialiai „atsiverstų“, nesvarbu, ar realiai jie po to gyveno krikščioniškai), didele vertybe buvo laikomas pelno siekimas (reali valdžia buvo pirklių rankose), nuosekliai buvo kovojama už muitų ir mokesčių mažinimą ir pan.
Skaityti toliau…
Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką).
Skaityti toliau…
Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės.
Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito.
Skaityti toliau…
Pamenu, kad paskutinėse klasėse Don Kichoto skaitymas man gana prailgo: puslapių daug, o atrodo, kad ten vis tas pats per tą patį. Kai šiemet vėl skaičiau Don Kichotą, tas jausmas kartais grįždavo, ypač pirmojoje dalyje. Tačiau antroji dalis maloniai nustebino ir drąsiai galiu šį kūrinį vadinti puikiai išlaikiusiu laiko egzaminą šedevru.
Don Kichotas yra meistriška riterių romanų parodija, ir nors ji rašyta XVII amžiaus pradžioje, galėtum ją vadinti net labai modernia.
Skaityti toliau…
Kartais istorijos apie knygas būna ne ką mažiau įdomios už pačius spaudinius. Tokia man pasirodė Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorija, į kurią mane nuvedė trumpas jos paminėjimas Česlavo Milošo ir Jerzy Giedroyco laiškuose: ten Milošas rašo, jog girdėjęs, kad lenkai išleido transkribuotą šios Biblijos leidimą ir klausiąs Giedroyco, ar šis neturi egzemplioriaus. Pastarasis atrašo, kad vieną turi, bet čia tokia retenybė, kad galės tik Milošui jį iš rankų parodyt, niekaip kitaip neskolinsiąs.
Skaityti toliau…
Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas.
Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t.
Skaityti toliau…
Taip jau gavosi, kad kolegai rekomendavus Michael Schuman knygą apie Kiniją „Superpower Interrupted: the Chinese History of the World“ (kuri, beje, neseniai išleista ir lietuviškai pavadinimu „Supervalstybė grįžta“) knygyne paėmiau ir Kissingerio knygą „On China“. Pradėjau skaityti vieną, ėmiausi ir kitos – ir jos viena kitą puikiai papildė. Gal tik Kissingerio knyga silpnesnė, per daug joje autoriaus savigyros ir susireikšminimo, nesunku paskęsti realių susitikimų detalėse (kurios, aišku, įdomios istorikams, bet nebūtinai tokiems temos naujokams kaip aš pats).
Skaityti toliau…
Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : )
Skaityti toliau…
Debiutinis Danutės Kalinauskaitės romanas aptarinėjamas ir giriamas kone kiekvienoje recenzijoje, o taip lietuvių autoriams nutinka ne dažnai. O ypač, jei tai tik debiutas. Smalsumo vedamas perskaičiau šią knygą ir aš. Vietomis labai patiko, vietomis kažko pritrūko: visgi tai ne visai vientisas romanas, o trumpų paveikslų ir pasakojimų rinkinys, suvertas į vieną vėrinį. Ne kiekvienas šio vėrinio karoliukas vienodai blizga, ne kiekvienas savo vietoje, nors didžioji dalis – tikros puošmenos.
Knygos mintis pasirodė gal kiek per pritempta, bet matyt tai atleistina, nes knygoje ji galų gale ne tokia ir svarbi: niekas ir nesupaisys to geneologinio medžio, taip ir neaišku kaip ten su tuo palikimu – tai tik pretekstas įvairių žmonių portretams.
Skaityti toliau…
Izraelio ir Palestinos tema vėl aktuali, tad knygyne nesusilaikiau nepaėmęs knygos apie šį regioną. „A Line in the Sand“ yra apie laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų, kai griuvusios Osmanų imperijos liekanas įtakos zonomis pasidalino dvi beveik visada priešiškos imperijos – Prancūzija ir Anglija. Britų politikas Mark Sykes ir prancūzų diplomatas Francois Georges-Picot slapta susitarė nuo Haifos dabartiniame Izraelyje iki Kirkuko dabartiniame Irake nubrėžti liniją – viskas į šiaurę (Sirija, Libanas ir dalis teritorijų, kurios dabar Turkijoje) bus Prancūzijos įtakoje, viskas į pietus (Irakas, Jordanija, Palestina ir Izraelis) – Anglijos.
Skaityti toliau…
Šią knygą pirkau tiek dėl meilės istorijoms apie knygas, tiek dėl pačio Timbuktu – tolimo, egzotiško ir legendomis apipinto miesto Malyje. Miesto, kurį europiečiai pasiekė tik devyniolikto amžiaus pabaigoje, mat keliauti reikėjo per musulmonų kraštus per Sacharą arba per sunkiai įveikiamas šalis palei Nigerio upę. Nors visų vaizduotėje jis buvo piešiamas aukso stogais ir pasakiškais turtais, keliautojai likdavo nusivylę: iš praeities didybės telikę tik keletas smėliu pustomų žymesnių pastatų ir krūvos rankraščių.
Skaityti toliau…
Lapkričio mėnesio mūsų knygų klubo knyga – visiems iki skausmo pažįstama „Dvylika kėdžių“. Esu ją keletą kartų skaitęs paauglystėje, esu matęs filmus, esu kiekvieną juokingą frazę girdėjęs iš pažįstamų ne vieną dešimtį kartų, gal tik dabar jau nebe taip dažnai kaip prieš dvidešimtį metų. „Dvylika kėdžių“ yra vyresniosios kartos kultūrinis fenomenas, o tokį statusą įgyja tik išskirtiniai kūriniai. Bet, kita vertus, mano galvoje „Dvylikos kėdžių“ juokai turi ir kitokį atspalvį: paskutiniaisiais metais (ar dešimtmečiais) juos girdėjau tik iš tų žmonių, kurie atrodo kažkiek vis dar užstrigę sovietijoje.
Skaityti toliau…
Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje.
Skaityti toliau…
Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau.
Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“ Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari.
Skaityti toliau…
Šiek tiek domiuosi senais žemėlapiais, šiek tiek mėgėjiškai juos kolekcionuoju, tad natūralu, kad mane traukia ir knygos apie juos. Nebepamenu, kur radau nuorodą į Christine Marie Petto monografiją apie 17-18 amžiaus Prancūzijos žemėlapių sudarytojus, bet ši jos knyga gana ilgai buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše. Vien dėl to, kad niekur neradau jos įsigyti pigiau nei už kokį €100. Bet, praėjus kokiems penkeriems metams, radau kur šią knygą įsigyti už padoresnę kainą.
Skaityti toliau…
Mokslo populiarinimo knygų esu kiek atsikandęs, bet gal tik dėl to, jog vis užtaikydavau už ne itin geros. O štai „Raizgus gyvenimas“ apie grybus labai patiko, nes atvėrė langą į ypatingą ir mažai pažįstamą grybų pasaulį. Ne taip kaip gyvūnai ar augalai, grybai tyrėjų dėmesio gauna mažokai, todėl ir nedaug dar visko apie juos suprantame. O grybų karalystė labai plati: nuo įvairiausių mielių iki šiukšles valgančių pelėsių, nuo psichiką veikiančių stebuklingųjų grybukų iki kerpių, kurios, pasirodo, yra dumblių ir grybų simbiozės darinys.
Skaityti toliau…
1771 metais leistos knygos yra beveik pigesnės, nei leistos 2023-aisiais (£35). Paveiksliukai ne tokie gražūs, bet viršeliai iš tikros odos. Tiesa, odai reikia atnaujinimo. Apklausus penkis kurjerius, vienos knygos transportavimas iš Didžiosios Britanijos gali kainuoti nuo £30 iki… £230! XVIII amžiaus anglų kalba yra lengviau įskaitoma nei XX amžiaus pradžios lietuvių kalba. Kažkaip maždaug šimto metų senumo lietuviškas knygas skaityti sunkiau nei 250 metų senumo angliškas – nežinomų žodžių beveik nepasitaiko, ko nepasakysi apie lietuvišką tekstą (tuometinėje lietuvių kalboje daug daugiau džiazo, iki galo ji dar nebuvo norminė) Žmonai labiausiai patinka pelargonijos, rožės ir jurginai.
Skaityti toliau…
Kai Romos antikvariate man pasiūlė įsigyti 1914-aisiais leistą kelionių po Rusiją įspūdžių knygą, pirmiausia, aišku, žiūrėjau į turinį – ar rašoma čia kas apie Lietuvą? Yra vos keli sakiniai, minimi tik Kybartai (tuo metu – Virbalis, rusiškai Veržbolovo), kurie buvo pagrindiniai vartai traukiniu atvykstantiems į Rusiją iš Vakarų Europos. Autorius labai nesidairydamas po Lietuvą iš karto judėjo į Sankt Peterburgą, tad ilgai galvojau ar visgi verta šią knygą paimti. Bet visgi paėmiau.
Skaityti toliau…
Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius:
Skaityti toliau…
Radau šią knygą kažkuriame Londono knygyne, berods kelionių skyriuje, tad tikėjausi kažko lengvesnio, bet tai pralenkė mano lūkesčius. Jau pradėjus skaityti šią knygą, pamačiau, kad ji yra ir Timothy Snyder Ukrainos istorijos paskaitų ciklo privalomų skaitinių sąraše. Ši knyga duoda labai gerą pagrindą besidomintiems Juodosios jūros regionu, joje labai daug vietos skiriama senovės Graikijai, persams, Bizantijai, skitams, sarmatams, slavams ir osmanams, totoriams, abchazams, mingrelams ir laziams, pasakojama apie civilizacijų skirtumus ir susidūrimus.
Skaityti toliau…
Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą.
Skaityti toliau…
Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.
Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres.
Skaityti toliau…
Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai.
Skaityti toliau…
Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų.
Skaityti toliau…
Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais.
Skaityti toliau…
Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių.
Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu.
Skaityti toliau…
Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai).
Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui.
Skaityti toliau…
Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų.
Skaityti toliau…
Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas.
Skaityti toliau…
Šis trumpas manifestas kiek per radikalus: ne kiekvienas turėtų imti ir visiškai nustoti domėtis žiniomis, bet jį paskaičius yra apie ką pagalvoti. Iš tiesų, naujienų portalai ir žinių srautas sukelia be galo daug nerimo, žinios šiais laikais yra tam, kad šokiruotų, o ne informuotų. Kiekvieną dieną žiniasklaidoje perskaitome begalę naujienų, ir tik labai labai menka jų dalis iš tiesų yra mums aktuali. Kažkuris politikas kažką pasakė, kažkas su kažkuo susitiko, kažkokia įžymybė kažkur apsilankė, kažkur toli įvyko kažkokia nelaimė, buvo sunaikintas dar vienas tankas, dar kartą buvo pagrasinta Europai, akcijų kainos kažkiek pasikeitė, palūkanos padidėjo, bulvių kainos kiek nukrito, Akmenės rajone gimė trynukai, Švenčionyse kažkas kažką subadė peiliu.
Skaityti toliau…
Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį.
Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai.
Skaityti toliau…
Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos.
Skaityti toliau…
Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija.
Skaityti toliau…
Turiu pripažinti, kad šią knygą pirkau Londone tuoj po diskusijos su bičiuliu apie tai, ar blogai, jei žmogus nesportuoja. Jei tiksliau, kolega teigė, jog jei žmogui pradėjo augti pilvas, jį reiktų sugėdinti ir priversti sportuoti, o man tokia taktika pasirodė visiškai nepriimtina: jeigu žmogus sau gerai jaučiasi, kodėl jam reikia ieškoti problemų? Ar čia ne visuomenės psichologinis smurtas, kai stengiamasi, kad visi nuolat bėgiotų ir sportuotų, visi vienodai gražiai lieknai atrodytų ir visi vienodai gražiai save kankintų dietomis bei prakaito upėmis?
Skaityti toliau…
Nors knyga rašyta dar visai neseniai – 2019-aisiais, bet pastarieji keli metai buvo tiek permainingi, kad ji jau atrodo kiek senstelėjusi. Pagrindinės problemos, apie kurias rašoma knygoje, vis dar aktualios, bet per trejus metus technologijų pasaulyje daug kas gali apsiversti: duomenų rinkimas apie vartotojus niekur nedingo, bet GDPR visus privertė pasitempti, Facebook vartotojų kiekis pradėjo kristi, Bitcoino bei kriptovaliutų žadama naujoji utopija netapo kūnu. Gali būti, jog Trumpo rinkimų kampanija ir Brexit buvo duomenų technologijų pikas.
Skaityti toliau…
Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį.
Skaityti toliau…
Nors ši knyga išleista prieš maždaug dešimtį metų, ji išlieka vienas geriausių grafikų bei lentelių dizaino vadovėlių. Joje viskas paprastai paaiškinta su galybe pavyzdžių, ir, kas labai svarbu, viskas puikiai pritaikoma. Autorius teigia, kad visi pavyzdžiai jo knygoje daryti Exceliu, bet knygoje kalbama apie principus, o ne apie technines detales, tad knygoje išdėstytos žinios pravers kiekvienam.
People who can’t tell their stories in understandable ways are either naive (unaware of the world outside of their own small spheres), lazy (unwilling to craft the story in familiar terms), full of themselves (more interested in impressing than communicating), unskilled in the use of everyday language, or just don’t understand their stories well enough to tell them clearly.
Skaityti toliau…
Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį.
Skaityti toliau…
Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės.
Skaityti toliau…
Džiaugiuosi, kad į šių metų Knygų klubo sąrašą pateko ši Vladimiro Nabokovo knyga. O dar labiau džiaugiuosi, jog ją skaičiau angliškai, taip, kaip originaliai ji ir parašyta. Knyga nedidukė, bet ją skaitydamas mėgavausi jos tekstu, skaičiau lėtai, ne kiek tikėdamasis veiksmo atomazgos, kiek gėrėdamasis žodžių žaismų, kartais mintyse pakartodamas stipriu rusišku akcentu tariamas angliškas frazes. Inteligentiško rusų emigranto tartis, naudojamos amerikono ausiai keistos gramatinės formos ar senamadiški, ne iš gyvos kalbos, o iš vadovėlių išmokti žodžiai – paveikslas nupieštas tiesiog tobulai.
Skaityti toliau…
Kaip gal ir nieko labai ypatingo, bet tai knyga, kurioje aiškiai matosi autoriaus aistra tiek avims, tiek rašymui: nedidukė trumpų pasakojimų kolekcija apie avių auginimą Britanijoje. Panašiai kaip internetinis dienoraštis su keleto pastraipų įrašais ir vis nauja istorija apie avių gyvenimą. Autorius jau ketvirtį amžiaus augina avis ir matosi, kad tikrai myli savo darbą: kiekviena avis turi ne vien vardą, jis pažįsta kiekvienos augintinės charakterį, prisimena jų gyvenimo istorijas ir sugeba jas įkvepiančiai papasakoti.
Skaityti toliau…
Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas.
Skaityti toliau…
Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa.
Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu.
Skaityti toliau…
Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai.
Skaityti toliau…
Man visada labai knieti į rankas paimti knygą, kurioje rašoma apie dalykus, kurių nei kiek neišmanau. Ši knyga – apie aštuonkojus. Rimtus mokslininkus ir biologijos mėgėjus ši knyga gal ir nuvils, nes ji parašyta labiau tokiems kaip mirtingiesiems kaip aš (paskaičius apžvalgas Goodreads‘uose galima pamanyti, jog knyga per daug paviršutinė, bet juk toks ir yra paprastų mokslo populiarinimo knygų tikslas). Suvalgiau per pusantros dienos, pasičepsėdamas.
Evoliuciškai mes nuo aštuonkojų skiriamės labai seniai – turime žymiai daugiau bendro su žuvimis, vėžliais ar paukščiais nei su jais.
Skaityti toliau…
Paskutinėmis 2020-ųjų metų dienomis supratau, jog karantino metu užsisėdėjau namie ir beveik nebejudu. Tada nusprendžiau trūks-plyš, bet kiekvieną dieną nueiti bent jau po 5 tūkstančius žingsnių. Žingsnių kiekis neambicingas, bet jį pasiekti kiekvieną dieną – gana nelengvas iššūkis. Kartais lyja, kartais tingisi, kartais šiaip nėra nuotaikos, bet jau daugiau nei 400 dienų savo tikslą pasiekiau. Sunkiausia buvo izoliuojantis sergant COVID: į lauką išeiti negali, o penkis tūkstančius žingsnių suvaikščioti bute sukant ratus aplink stalą ar migruojant tarp kambarių nelengva.
Skaityti toliau…
Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs.
Skaityti toliau…
Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų.
Skaityti toliau…
Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama.
Skaityti toliau…
Och, sunku net rasti taiklų žodį, kuriuo galėčiau apibūdinti Olgos Tokarčiuk knygą „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“ (pavadinimas, beje, yra Viljamo Bleiko citata). Angliškai sakyčiau quirky. Čia ta gerąja prasme, kur viskas kažkaip nuostabiai keista ir žavinga, kur nuolat tenka stebėtis, dyvytis ir su didžiausiu malonumu versti lapą po lapo.
Knygos pagrindinė herojė – keistoka pagyvenusi vienišė, gyvenanti kaime. Nepaisant to, kad ji linkusi į horoskopus – ji nutapyta taip meistriškai, kad su ja susitapatini labai lengva.
Skaityti toliau…
Jau penktą gruodį iš eilės susirenkame prie vyno taurės sudaryti sąrašą knygų, kurias klube skaitysime kitais metais. Kartu aptarėme ir šiais metais skaitytas knygas: daugiausiai įspūdžių paliko Prustas (nors ir nebūtinai vien malonių – ne kiekvienam lengva prisijaukinti „Prarastojo laiko beieškant“) bei „Amžinybės fjordo pranašai“. Mane šiemet labiausiai nuvylė „Vernonas Subuteksas“, bet per daug iš anksto buvau užkėlęs lūkesčius.
Jau trečius metus sausio mėnesį susitiksime tam, kad pasidalintume patikusia poezija. Negaliu pasakyti, kad poezija man tapo artima, tačiau dabar bent jau perskaitau eilėraščius publikuojamus literatūrinėje spaudoje.
Skaityti toliau…
Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.
Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas).
Skaityti toliau…
Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus.
Skaityti toliau…
Pirmoji „Petro imperatorės“ dalis man nelabai patiko. Antroji pasirodė kiek geresnė, nors „Silva Rerum“ ir neperspjovė. Galbūt mano vertinimas nelabai teisingas: lyginant su lietuvių literatūra, Sabaliauskaitės kūrinys apie Rusiją tikrai geras, bet pasauliniame kontekste link Nobelio netrauktų tolokai. Apie Rusiją geriausiai rašo patys rusai, tuo tarpu Sabaliauskaitės kūryba panaši į vaikščiojimą po muziejų: daug daiktų ir papročių aprašymų, bet visgi nepalieka jausmas, kad tų daiktų savininkų siela taip ir liko neatskleista, paviršutinė.
Skaityti toliau…
Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais.
Skaityti toliau…
Geriausias būdas pajausti, kokiu kosminiu greičiu viskas keičiasi internete – paskaityti prieš kokius aštuonerius metus išleistą knygą apie socialinius tinklus, internetinius dienoraščius ir „pilietinę žiniasklaidą“. Per nepilną dešimtmetį viskas taip apsisuko 180 laipsnių kampu, kad net nesitiki, jog galėjome būti tokie naivūs. Bet buvome: pamenu, jog mano paties požiūris į internetinius dienoraščius ir žiniasklaidą buvo labai panašus į autoriaus. Galvojome, kad žiniasklaidos beveik nebereikės, visas žinias gausime iš weblogų, ateis galas korupcijai, nes pasišventę piliečiai apie viską aprašys savo internetinėse svetainėse.
Skaityti toliau…
Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.
Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane.
Skaityti toliau…
Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.
Skaityti toliau…
Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė?
Skaityti toliau…
Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė.
Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms.
Skaityti toliau…
Jei gerai pamenu, tai šią knygą kažkuriame Londono knygyne pagriebiau dėl viršelio ir iliustracijų – atrodė, jog turėtų būti visai įdomu paskaityti kažką gana lengvo apie botaniką. Tekstai iš tiesų lengvi ir gražūs, bet gylio juose visgi mažokai. Na, ar bent jau tikėjausi daugiau.
Knygoje yra beveik trisdešimt skyrių apie įvairius augalus ir kuo jie ypatingi. Kažkiek trupinių apie jų biologiją, gyvenseną, bet daugiau apie tai, kuo jie svarbūs kultūriškai: kukmedžiai yra neabejotinas Anglijos bažnyčių šventorių medis, ąžuolai vertinami dėl tvirtybės (ir anaiptol ne dėl to, kad sugeba nugyventi tokį ilgą amžių – čia kukmedis arba alyvmedis laimi be didelės kovos), orchidėjos tapę populiariausiomis kambarinėmis gėlėmis, gigantiškoji viktorija yra pačiu gražiausiu augalu ir panašiai.
Skaityti toliau…
Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.
Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko.
Skaityti toliau…
Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai.
Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske).
Skaityti toliau…
Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.
Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys.
Skaityti toliau…
Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.
Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto.
Skaityti toliau…
Šiek tiek gaila, kad Romain Gary „Aušros pažadas“ nepateko į mūsų klubo knygų sąrašą 2021-iesiems, nes šio Vilniuje augusio rašytojo autobiografiją norėjau perskaitęs aptarti su klubiokais. Viena, kad tai žymus rašytojas, kurio nieko nebuvau skaitęs, kita, kad visgi ši knyga kažkiek apie Vilnių, o trečia – turėjo būti įdomu paskaityti apie mamos ir sūnaus santykius. Tad, nors ir knyga nepateko į sąrašą, ėmiausi ją perskaityti dar šiemet.
Romain Gary ne tik kad pateisino lūkesčius, bet juos pilnai pranoko.
Skaityti toliau…
Kaip tik JAV rinkimų metu pasitaikiusi po ranka knyga apie „Cambridge Analytica“ buvo labai į temą. Gal iš knygos tikėjausi šiek tiek daugiau nei gavau, bet tikrai nenusivyliau – perskaičius susidaro įdomus vaizdelis apie šiuolaikinius socialinius tinklus, renkamus duomenis, duomenų mokslą ir juodąsias viešųjų ryšių technologijas, propagandą. Nemažai kam „Cambridge Analytica“ pavadinimas asocijuojasi tik su neteisėtu Facebook duomenų panaudojimu rinkimų kampanijoms, bet manau, kad esmė ne čia: jei duomenų šaltinis bus ne Facebook, atsiras kažkas kitas, jei ne „Cambridge Analytica“ – bus kokia nors anoniminė trolių ferma Peterburge.
Skaityti toliau…
John Barry knyga apie didžiąją 1918-1919 metų gripo epidemiją mano skaitomų knygų sąraše atsirado Bill Gates rekomendacijos dėka. Iš ties, tai labai išsamus darbas, kuriame aprašoma ne vien tik pandemijos eiga, bet ir visas kontekstas: tuo metu vis dar vyko pirmasis pasaulinis karas, tuo metu medicinos žinios buvo gana ribotos, tuo metu buvo daroma daug klaidų, kurių šiuo metu tikriausiai būtų galima išvengti. Bet skaičiau ją sunkiai, nes joje man buvo per daug dėmesio JAV medicinai, institutams, akademijoms ir šiaip, tai knyga apie JAV – nemažai teksto tiesiog buvo neaktualus ir neįdomus, nors vis vyliausi, kad bus palyginta ne vien skirtingų Amerikos miestų kova su pandemija, bet ir kitų šalių patirtis.
Skaityti toliau…
Ši knyga – neblogas kritinio mąstymo vadovėlis, kurį vertėtų perskaityti kiekvienam analitikui ar šiaip sveiko proto dar nepraradusiam žmogui. Dabartiniame „fake news“ ir netikinčių mokslu pasaulyje išlaikyti kritinį mąstymą yra ypač svarbu: jei tik neabejodamas priimsi visokias nesąmones, kurios sklinda socialiniais tinklais ar žiniasklaidoje, greitai įtikėsi visokiomis keisčiausiomis sąmokslo teorijomis ir driežažmogiais.
Knygoje aprašoma daug įvairių pavyzdžių, kai visiškai nepagrįsti teiginiai gali skambėti autoritetingai. Jei kas pasakys, jog kairiarankiai suvalgo žymiai mažiau apelsinų nei dešiniarankiai, (visiškai išgalvotas faktas, kurį ką tik sukūriau) tikriausiai nepatikėsite, bet jei kas teigs, jog britų mokslininkai, ANOVA metodu tirdami kairiarankius nustatė, jog su F=4.
Skaityti toliau…
Praėjo jau savaitė nuo to momento, kai baigiau skaityti šią knygą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai: daug pažįstamos interneto bei socialinių tinklų istorijos, kuri žadina švelnius nostalgiškus prisiminimus. Kaip viskas tada buvo fainai: draugavom su nepažįstamais, keitėmės nuomonėmis, eidavom į mytus, nebuvo jokių trolių ir influencerių. Iš tiesų, internetinis bendravimas nuo to laiko pasikeitė neatpažįstamai. Net jei ir prie Facebook, Reddit ir Instagram praleidžiu nemažai laiko, ten nekuriu beveik jokio turinio ir komentarų – tapau tikrasis lurkeris.
Skaityti toliau…
Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.
Skaityti toliau…
Šiandieną Twitteryje pamačiau gerą Simon Kuestenmacher klausimą: kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?
How to sort your books? It’s by “personal significance” for me with a bit of stacked thrown in between…
– Simon Kuestenmacher (@simongerman600)
Dažniausiai knygas laikiau maždaug sudėliotas pagal žanrą, nors laikui bėgant įsiveldavo vis daugiau chaoso. Na, ir šiaip, knygos vis turėjo polinkį nenumaldomai daugintis, kol neatsirado tradicija maždaug apie Kalėdas išdalinti knygas, kurių turbūt antrą kartą neskaitysi.
Skaityti toliau…
Mano stiliaus knyga: ilgas korėjiečių šeimos epas, besitęsiantis nuo 1910-ųjų iki pat 1990-ųjų, besidriekiantis per kelias šalis ir kelias skirtingas santvarkas. O visas pasakojimas sudėliotas Japonijos ir Korėjos istoriniame kontekste, apie kurį, prisipažinsiu, ne daug žinojau. Kaip ir nežinojau, kad korėjiečiai Japonijoje laikomi antrarūšiais žmonėmis, tikriausiai užsiimančiais nelegalia veikla (iš dalies dažnai taip ir yra: ir tenka klausti, ar taip neatsitinka dėl to, kad tiesiog legali veikla jiems neprieinama).
Knygoje labai daug temų: ir Korėjos identitetas, ir korėjietiškas charakteris, ir susiskaldymas tarp Šiaurės ir Pietų, kuris dažnai turi tiek prasmės kiek jos turėtų susiskaldymas tarp Raseinių ir Tauragės rajonų, ir žmonių be tėvynės tema, ir noras būti gerbiamam, noras kažko siekti, bet kartu nesugebėjimas paleisti savo praeities.
Skaityti toliau…
James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai.
Skaityti toliau…
Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma.
Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Skaityti toliau…
Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.
Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:
Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino) Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją: Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo.
Skaityti toliau…
Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės.
Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų.
Skaityti toliau…
Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos.
Skaityti toliau…
Iš tiesų nusipirkau šią knygą manydamas, kad tai knyga apie Turkiją JAV piliečio akimis. Na, ji kažkiek apie Turkiją, bet labiausiai apie pačią JAV. Autorė nemažai laiko gyveno Stambule, keliavo po Egiptą, Afganistaną, Iraką, ir šioje knygoje aprašė, ką šių šalių gyventojai mano apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip galima nuspėti, galvoja jie ne per daug pozityviai, nors dar prieš kokį pusšimtį metų į amerikonus žiūrėjo su entuziazmu akyse.
Anti-Americanism is not some bitter mental disorder inflamed by conspiracy theories and misplaced furies and envy.
Skaityti toliau…
Prisipažįstu, kad mane suviliojo pavadinimas ir labai geras reitingas Goodreads svetainėje: tikėjausi lengvos kone self-help stiliaus knygos apie skaitmeninę detoksikaciją, kažko panašaus į Cal Newport rašinius. Gavau kiek daugiau, bet labiau klausimais nei atsakymais.
„How to Do Nothing“ galima rasti daug filosofijos apie individualizmą, išsiskyrimą nuo minios, nepasidavimą laiko tėkmei. daug vietos apmąstymams, kodėl reikia daryti taip kaip visi, ar nevertėtų sustoti ir giliau apmąstyti prasmę vietoje automatinio skrolinimo per socialinių tinklų naujienas, ar gal tiesiog atsijungti nuo minios gamtoje.
Skaityti toliau…
Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.
Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius.
Skaityti toliau…
Kaip ir kitos literatūros Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygos, tai (atrodo) stipriai redaguotos, labai jautrios, skaudžios ir asmeniškos žmonių papasakotos istorijos. Šį kartą – tų, kurie išgyveno Černobylį, matė mirtį, baimę, priverstinį iškraustymą, aplinkinių skausmą, sisteminį fatalizmą ir gal ne iki galo sugebėjo suprasti, kas yra radiacija.
Jeigu serialas „Černobylis“ labiau atskleidė valdžios ir „sistemos“ problemas – norą slėpti, nepripažinti klaidų ir pan – tai šioje knygoje to maža. Paprasti žmonės dažniausiai kalba apie savo paprastus gyvenimus, apie tai, kad valdžia neleidžia jiems grįžti namo ir aiškina apie kažkokią sunkiai suvokiamą radiaciją.
Skaityti toliau…
Jurgio Kunčino „Tūla“ turbūt būtų galima priskirti prie moderniosios lietuvių klasikos, ji iš tiesų kažkiek panaši į Gavelio „Vilniaus pokerį“. Gal man net artimesnė, nes joje rašoma apie Užupį, Filaretus ir tuos kelis namus Malūnų gatvėje, aplink kuriuos praleidau nemažai laiko: o kai pasakojama apie tas vietas, kur kiekvienas akmuo artimai pažįstamas, tai nori ar nenori, bet knyga įtraukia. Panašiai buvo ir su pirmąja „Silva Rerum“ – ją irgi skaičiau dėl vienuolyno, kuriame kaip tik tuo metu dirbau, aprašymo.
Skaityti toliau…
Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.
Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms.
Skaityti toliau…
Nepasakyčiau, kad Isambard Wilkinson knyga „Travels in a Dervish Cloak“ būtų kažkuo ypatingai sužavėjusi, bet kažkiek Pakistano gyvenimą visgi nušvietė. Autorius buvo Daily Telegraph karo žurnalistas ir Pakistane gyveno kelis metus, nors jo ryšys su šia šalimi žymiai senesnis: jo močiutė gyveno ten dar Britų valdymo laikais, ir kasmet vykdavo pas įtakingą draugę atostogų.
Pakistanas – labai nevienalytė šalis, susidedanti iš keletos regionų, kuriuose galioja savi įstatymai ir papročiai, karaliauja vietiniai karaliukai, ir nebūtinai klauso centrinės valdžios (ir dažnai priešingai, net su ja kovoja).
Skaityti toliau…
Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau.
Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti.
Skaityti toliau…
Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube.
Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu.
Skaityti toliau…
Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo.
Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos.
Skaityti toliau…
Naujoje Peter Pomerantsev knygoje „This is NOT Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ rašoma:
Glastnost metu atrodė, jog tiesa visus išlaisvins. Diktatoriai taip jos bijojo, kad stengėsi tiesą užgniaužti. Bet kažkas radikaliai pasikeitė. Dar niekada nebuvo tiek galimybių prieiti prie tiek daug informacijos ir faktų, bet atrodo, jog jie prarado savo galią. Nieko naujo tame, kad politikai meluoja, bet naujoviška tai, jog jie net su pasididžiavimu stengiasi parodyti, jog jiems visai nesvarbu, ar jie kalba tiesą ar ne.
Skaityti toliau…
Tuoj po „Kabinetas 339“ ėmiausi skaityti Steven Levitsky ir Daniel Ziblatt knygą „How Democracies Die: What history Reveals about Our Future“. Nors knyga daugiausiai apie JAV reikalus ir Donaldą Trumpą, bet natūralu, kad nuolat sau uždavinėjau klausimus ir apie mūsų jauną demokratiją.
Peržvelgdami daug istorinių pavyzdžių (Hitleris, Musolinis, Pinočetas, daugelis Lotynų Amerikos diktatūrų, dabartinė Lenkija ir Vengrija, Turkija ir pan) autoriai pastebi, jog dažniausiai civilizuotose šalyse diktatūros atsiranda ne per labai aiškų valstybės perversmą, kai valdžia vieną naktį užgrobiama jėga – dažniausiai diktatoriai išrenkami demokratiniu būdu.
Skaityti toliau…
Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.
Skaityti toliau…
Pasirodo, pirmą kartą „Avies medžioklę“ perskaičiau 2010-aisiais. Matyt, nepaliko didelio įspūdžio, nes nelabai net tą faktą prisimenu. Net įrašo šiame dienoraštyje apie ją neradau. Prieš keletą savaičių skaičiau šią knygą antrą kartą, mat šiandien ją turėjome aptarinėti knygų klube. Pradinė reakcija buvo „meh“, bet visgi mintims kiek susitupėjus, vertinčiau ją gana pakenčiamai.
Murakami populiarumas vis dar man nesuprantamas (kaip ir beje, kitiems knygų klubo nariams) – knygos gylis lėkštokas, nors tarp visų klaidinančių bei netikėtų labirinto posūkių tikriausiai galima įžvelgti daug ką.
Skaityti toliau…
2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“.
Skaityti toliau…
Post-sovietiniais vidurinės Azijos „stanais“ domiuosi gana epizodiškai: kažkada seniai (2005-aisiais) kelis mėnesius atidžiai teko sekti jų naujienas, nes po Tulpių revoliucijos jie galėjo tapti nauja įdomia investicijų kryptimi. Deja, tai užgeso su Andižano skerdynėmis. Tada vėliau, praėjus penkeriems metams, skaičiau Paul Bergne knygą apie Tadžikistano istoriją „The Birth of Tajikistan“. Pamenu tik tiek, kad tie kraštai buvo labai atsilikę, ir bent jau kažkiek sovietai už ausų juos tempė į šviesą. Bent jau skaityti kai kuriuos išmokino.
Skaityti toliau…
Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau.
Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai.
Skaityti toliau…
Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan.
Skaityti toliau…
Būtent taip vadinasi Umberto Eco ir Jean Claude Carriere pokalbių apie knygas knyga. Du intelektualai, knygų kolekcionieriai, įdomiai kalbasi apie knygų reikšmę, ar jos išnyks, kas jose juos žavi, pasakoja apie savo knygų kolekcijas (kiekvienas turi keliasdešimt tūkstančių knygų biblioteką), kokias knygas pasilieka, kurių ieško įsigyti ir pan. Visai įdomus pafilosofavimas, pasakojimai apie inkunabulus (knygas, išleistas nuo Gutenbergo Biblijos iki 1500-ųjų), kokios knygos išlieka iki mūsų, o kokios – ne, ir panašiai.
Skaityti toliau…
Gydytojų darbas sunkus. Nežmoniškai sunkus. Budėjimai, viršvalandžiai, stresas, graužatis, kad ne viską iki galo padarei tam, kad išgelbėtum gyvybę, maži pinigai (nors su tuo gal ir galima ginčytis – tiesiog pinigai maži, jei dirbama vien tik valstybiniame sektoriuje), nuovargis, ilgi studijų metai. Kraujas, mirtys, skausmas. Tam reikia pasišventimo.
Adam Kay knyga yra juokingų (ir šokiruojančių) pasakojimų apie gydytojo rezidento darbą rinkinys, ir jis tikrai puikiai valdo klaviatūrą. Deja, to negalėčiau pasakyti apie lietuvišką vertimą, nes jis tikrai daugelyje vietų trukdė skaityti.
Skaityti toliau…
Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.
Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama.
Skaityti toliau…
Šiek tiek gėda, kai Nobelio literatūros premijos laureatas užaugęs Lietuvoje, o aš nesu skaitęs jokios jo kūrybos. Spragą užtaisiau, bet gana sunkokai.
„Isos slėnis“ – tai tarpukario Lietuvos kaimas Milošo vaikystės akimis. Su ryškiais personažais, suskilusia visuomene, dar ne iki galo išvarytais velniais. Dvare augantis ir labiau lenkas nei lietuvis berniukas sunkiai ieško savo vietos: nei jis gali didžiuotis savo šeima, kuri net savo šlėktišką išdidumą baigia prarasti, nei savo pasiekimais medžioklėje.
Skaityti toliau…
Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir Haareesingh „How the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.
Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje.
Skaityti toliau…
Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų.
Skaityti toliau…
Šią knygą radau naujai atrastame Joe Sandoe knygyne Londone: tas trijų aukštų suspaustas knygynėlis kimšte prikimštas įvairiausių įdomių knygų. Viskas sugrūsta nugarėlėmis į pirkėją, tad esi priverstas jas traukioti, vartyti ir nepajauti, kad jau į krepšį susirinkai tiek keistenybių, kad kelionei namo teks pirktis naują lagaminą. Taip ir turi atrodyti idealus knygynas.
Tad naršant po lengvesnių skaitalų skyrių pastebėjau, kad jame yra gal penkerios David Sedaris knygos. Apie šį humoro rašytoją nieko nebuvau girdėjęs, tad nusipirkau vieną jo knygą paragavimui.
Skaityti toliau…
Senovės graikų mitologijos mėgėjams ši knyga – tikras skanumynas. Na, bent jau antroji jos pusė, kai jau pagaliau nimfa Kirkė susitinka su Odisėju. Per pirmąją knygos pusę stūmiausi ne taip greitai, nes atrodė, jog rašytoja skuba papasakoti absoliučiai visus graikų mitus, kuriuose minima Kirkė: Prometėjo, atnešusio žmonėms ugnį, Ikaro, pakilusio per arti saulės, Minotauro, uždaryto labirinte, Scilės, rijusios jūreivius, istorijos. Net nelabai aišku, kokią tai turi reikšmę Kirkės personažui – herojai ir pasakojimai per daug greitai keičia vienas kitą, o knyga pradeda panašėti į vadovėlį.
Skaityti toliau…
Perskaičius Kanovičiaus „Miestelio romansą“, žmona tuoj pat nupirko ir Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičių šeimyna knygą „Gib a kuk. Žvilgtelėk“.
Kadangi Kanovičius man buvo visiškai naujas atradimas, tai ir šioje knygoje radau daug ko naujo – pasirodo, jis labai produktyvus rašytojas, scenaristas ir netgi poetas. Daug girdėtų kūrinių pavadinimų nebuvau su juo susiejęs, o pasirodo, kad jo rankos prie jų daug prisidėję („Niekas nenorėjo mirti“, „Nusišypsok, mums, viešpatie“, …). Kuklus, inteligentiškas, nesusireikšminęs: pokalbiuose jaučiasi platus apsiskaitymas ir nuoširdi šiluma.
Skaityti toliau…
Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką.
Skaityti toliau…
Kai perskaičiau Max Tegmark’o „Life 3.0“, buvau piktas – tema įdomi ir aktuali, bet skaitai ir supranti, kad autoriui kompetencijos dirbtinio intelekto klausimais mažokai. Tad ėmiausi Nick Bostromo knygos „Superintelligence“, nes ją dauguma laiko žymiai rimtesne.
Šioje knygoje esminiai skyriai yra patys pirmieji, kuriuose diskutuojama apie tai, kada (ir ar iš vis) įmanoma pasiekti dirbtinio intelekto sprogimą: kada jau turėsime tokį dirbtinį intelektą, kuris pats besimokydamas mus aplenks savo protu. Visi kalbinti ekspertai teigė, jog arba po kokio šimtmečio, arba niekada.
Skaityti toliau…
Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju.
Skaityti toliau…
Apie Greimą ir jo semiotikos teorijas nelabai ką iki šiol esu girdėjęs, ir, jei ne šie komiksai, tikriausiai ir toliau nieko nebūčiau žinojęs. Na, gal ir viena ausim apie tai, kad lyg ir teoriškai jis kažką panašaus veikė kaip Umberto Eco: tyrinėjo visokias tekstus ir ieškojo gilių prasmės ženklų.
Lietuviškam komiksui papasakoti ką nors prasmingo tokia sunkia semiotikos tema yra nemenkas iššūkis, ir Miglė su juo puikiai susidorojo. Komiksas smagus ir įdomus, praryjamas per vieną trumpą vakarą.
Skaityti toliau…
Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.
Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė).
Skaityti toliau…
Tai jau trečia mano skaityta Umberto Eco esė knyga. Prieš dešimtmetį skaičiau „How to Travel with Salmon“ – tuo metu patiko; prieš pusantrų – „Pape Satan Aleppe“ – gal ir nieko, o ši – ne itin užkabino. Kai kuriuos straipsnius suskaičiau visai su malonumu, bet kai kuriems man pritrūko jėgų reikiamai stipriai sukaupti dėmesį: visgi man labiausiai limpa arba jo labiau moksliškesnės knygos („Atviras kūrinys“, „Tobulos kalbos paieškos Europoje“), arba grožinė literatūra: 1970-aisiais rašytuose komentaruose Italijos publicistikoje pilnai nepagaunu kultūrinio konteksto (na, žinau, kas buvo Aldo Moro ir raudonosios brigados, bet toks jausmas, kad you had to be there), o giliame intelektualiniame diskurse jaučiuosi silpnas skęstantis plaukikas.
Skaityti toliau…
1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis.
Skaityti toliau…
Iki kai kurių knygų reikia priaugti. Hesės „Stiklo karoliukus“ net kelis kartus bandžiau įveikti prieš kokį dešimt-penkioliką metų, bet vis nesėkmingai: lėtas, nuobodokas pasakojimas, beveik niekas knygoje nevyksta, nuobodu. O štai šiemet perskaičiau su didžiuliu malonumu – subrendau tiek, kad knygoje dėstoma gyvenimo filosofija bei lėta ir rami jos tėkmė kaip tik pataikė į dešimtuką.
Knygoje piešiamas žaidimų magistro Knechto („tarno“) paveikslas – kone idealaus lyderio istorija: darbštus, netrokštantis valdžios žmogus, nesimėgaujantis galia, kuklus, protingas, džiugiai prisiimantis likimo naštą.
Skaityti toliau…
Ši knyga labai patiko žmonai ir uošvei, o be to ją labai rekomendavo Bill Gates – žodžiu, ji lengvai pateko į šiemet būtinų perskaityti knygų sąrašą. Patiko, bet visgi ne taip, kaip pernai skaityta „Hillbilly Elegy“: gal sunkiau buvo identifikuotis su heroje, gal kartais per daug kai kas atrodė perspausta ir sutirštinta, gal sunku buvo suprasti, ar čia sisteminė visuomenės problema, ar tiesiog Tarai taip nepasisekė, kad gavo tokius tėvus su psichinėmis ligomis.
Skaityti toliau…
Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.
Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas.
Skaityti toliau…
Šią knygą nusipirkau per Ezra Klein podcastą išgirdęs interviu su jos autoriumi. Johann Hari populiariai ir aiškiai susistemino šiuolaikines mokslines žinias apie depresiją ir jos priežastis. Ir nors žinios apie depresiją nėra tai, kas man šiuo metu itin aktualu, bet bendri pastebėjimai apie tai, kas žmones daro laimingus, pasirodė intriguojantys.
Pasirodo, JAV (o gal ir Lietuvoje, nesu tuo tikras) vis dar labai populiaru depresiją gydyti antidepresantais: vyrauja požiūris, kad depresija tai tiesiog kažkas chemiškai ne visai tvarkingai susidėlioję paciento smegenyse, o tą lengviausia išspręsti atstatant cheminį balansą.
Skaityti toliau…
Paauksuotas amžius – toks laikotarpis JAV istorijoje, kur viskas lyg ir tviska auksu, bet giliau pakapsčius tikro aukso rasi nedaug. XIX amžiaus pabaigą ir laikus po JAV pilietinio karo vaizduojantis Marko Tveno bei Charles Warner’io romanas buvo toks įtaigus, jog davė pavadinimą ištisai erai.
Nepasakyčiau, kad ši knyga skaitėsi lengvai ir maloniai: nemanau, kad tai aukščiausi Marko Tveno literatūriniai pasiekimai. Tačiau to meto dvasia atskleista labai neblogai. Lygiai kaip ir kai kurie dabartinės JAV politikos bruožai: lobizmas, korupcija, valstybės lėšų švaistymas savo politinei galiai bei finansinei gerovei kurti.
Skaityti toliau…
Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.
Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras.
Skaityti toliau…
Pirmoji šių metų Knygų klubo knyga pasitaikė trumpa ir lengva – pasirinkome skaityti Lewis Carroll „Alisą stebuklų šalyje“. Kadangi ne kartą ją esu lietuviškai skaitęs vaikystėje, ėmiausi išsamesnio varianto: originalios angliškos Alisos su visais paaiškinimais ir anotacijomis. Paaiškinimai pravertė.
Knygų klubo vertinimai buvo gana nevienareikšmiai: vieniems Alisoje per daug nesąmonių ir per mažai prasmės, kitiems ji per daug vaikiška, tretiems ji dvelkia vaikystės nostalgijos kvapu, dar kitiems tai tiesiog crazy knyga, ir net neaišku ar tinkanti vaikams.
Skaityti toliau…
Solženicyno (kiek nustebau, kai pamačiau kaip rašoma jo pavardė lietuviškai) „Gulago archipelago“ nesu skaitęs, bet bent jau esu apie ją girdėjęs. Varlamo Šalamovo „Kolymos istorijų“ nebuvau nei skaitęs, nei apie jas girdėjęs. Tiesą sakant, ir labiau nei aš skaitančiam vakarų pasauliui autorius visai nežinomas, bet Tyler Cowen iš marginalrevolution.com šios knygos anglišką leidimą laiko viena geriausių šių metų skaitinių. Neklydo. Įspūdinga.
„Kolymos istorijos“ yra trumpi pasakojimai apie tremtį ir priverstinį darbą aukso kasyklose tolimojoje Šiaurėje, Magadano apylinkėse.
Skaityti toliau…
Net nežinau, kaip apibūdinti šią knygą. Net nežinau, ar ji man patiko, nes stūmiausi per ją sunkokai. Daug filosofijos, daug faktų, daug istorijos, kurią neretai sunku suprasti: žiūrėk, kažkur mintis pabėgo ir nebesupranti, apie ką čia skaitai. Ir kai jau galvoji, kad nebeverta kankintis, užčiuopi kažką fundamentalaus: apie garbę, apie pasiaukojimą, apie Prancūzijos revoliuciją, apie tai, kuo skiriasi teisė nuo tvarkos, apie post-modernizmą, marksizmą ir liberalizmą, kurie lipdyti iš to paties molio, nes abu tikisi išlaisvinti žmogų, apie Upanišadas, apie Antikos filosofus.
Skaityti toliau…
Jau senokai skaitoma knyga mane taip erzino: nuolat norėjosi su autoriumi nesutikti ir nurašyti jį kaip nieko nesuprantantį naivų hipsterį. Paviršutiniškas tekstas, pilnas gal ir įdomių, bet dažniausiai visiškai neesminių pastebėjimų, užteptas riebiu sluoksniu autoriaus sutiktų žymių žmonių pavardžių. Buvimas fiziku visai neužtikrina, jog supranti dirbtinio intelekto problemas, juolab, kad jos daugiau filosofinės / humanitarinės, o ne iš tiksliųjų mokslų srities. Nors ir tiksliųjų mokslų problemos knygoje nušviestos skurdokai.
Aišku, visai nepadeda ir tai, kad mano paties nuomonė apie dirbtinį intelektą labai skiriasi nuo autoriaus, bet būtent todėl ir noriu geriau suprasti Bostromo, Kurzweilo ir kitų požiūrį, kad tuoj tuoj pasaulį užvalgyt superprotingas dirbtinis intelektas.
Skaityti toliau…
Susidėliojome kitų metų knygų klubo skaitinių sąrašą. Gavosi toks ganėtinai snobiškas, jei nekreiptumėm dėmesio į Murakami.
Sausis Lewis Carroll „Alisa stebuklų šalyje“ Vasaris Hermann Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“ Kovas Grigorijus Kanovičius „Miestelio romansas“ Balandis John Williams „Stouneris“ Gegužė Guzel Yakhina „Zuleicha atmerkia akis“ Birželis Julian Barnes „Laiko triukšmas“ Liepa William Gibson „Neuromancer“ Rugpjūtis ATOSTOGOS Rugsėjis Česlovas Milošas „Isos slėnis“ Spalis Boris Pasternak „Daktaras Živaga“ Lapkritis Haruki Murakami „Avies medžioklė“ Gruodis Virginia Woolf „Ponia Delovėj“ Iš viso buvo pasiūlyta virš šimto knygų, pilnas sąrašas šiame Google Sheets dokumente.
Skaityti toliau…
Viena iš rekomenduotų knygų kitų metų knygų klubo sąrašui buvo „Gyveno kartą Uvė“. Knyga apie bambeklį senuką, nepatenkintą visu pasauliu, ir vis besiruošiantį nusižudyti, bet per visokius trukdžius ir jį „biesinančius“ žmones nesugebantį to padaryti. Galų gale jis visgi suranda gyvenimo prasmę, nors aplink vien kretinai ir nieko neišmanantys kvailiai.
Knygą suvalgiau labai greitai, ji su geru humoru, bet, aišku, nesunkiai nuspėjama. Kaip lengvam skaitymui – itin geras pasirinkimas. Pasirodo, Scanoramoje buvo rodomas ir pagal šią knygą statytas filmas – turėtų būti nebloga vakaro pramoga.
Skaityti toliau…
Už kelių savaičių planuosime savo knygų klubo skaitinių sąrašą, tad prašau jūsų pagalbos: gal galite rekomenduoti savo mėgstamą grožinės literatūros knygą, kurią vertėtų perskaityti? Stengiamės kiekvienais metais įtraukti ir tokių žanrų knygų, kurių gal patys savo noru ir nepaimtume į rankas – tai padeda plėsti literatūrinį akiratį ir neužsivelti tik vieno autoriaus knygose.
Būtų gerai, jei knyga būtų išleista lietuviškai, bet nieko tokio, jeigu yra tik angliškas leidimas. Labai tinka ir visiška klasika, kuriai mokykloje neliko deramo laiko – visiems patiko Dostojevskis, nors Iliadą pamėgau gal tik aš vienas.
Skaityti toliau…
Šią knygą nusipirko žmona, nes ji domisi senovinėmis graviūromis – o paukščių graviūros ypač gražios. Tik graviūrų knygoje buvo kiek mažiau nei tikėtasi (nesupraskite neteisingai, jų tikrai nemažai, bet visgi joje yra ir gana daug teksto), tad knyga pateko į mano rankas. Kadangi kartas nuo karto man patinka perskaityti knygą apie tai, ko visiškai nenutuokiu, ornitologijos istorija puikiai tiko. Apie paukščius tikrai nieko iki tol nežinojau.
O knyga buvo tikrai įdomi: tiek dėl to, ką galima sužinoti apie paukščius, tiek apie pačią mokslo istoriją.
Skaityti toliau…
Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.
Brandon Sanderson – „The Final Empire“ Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food.
Skaityti toliau…
Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, _getting things done, flow _ ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.
Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus.
Skaityti toliau…
Pasirodo, Niujorke yra žymus kišenės dydžio restoranas Shopsin’s, kuris gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį. Deja, jo įkūrėjas šiais metais mirė, o ši jo dukters knyga yra istorijų ir prisiminimų rinkinys apie jį patį ir jo žymųjį restoraną.
O restoranas žymus visai ne tuo, kad ten dirba aukščiausio lygio virėjai ar baltomis pirštinėmis vilkintys padavėjai – priešingai, jame visada galėjai rasti išsidrėbusį rajono keistuolį, būti apšauktas, kad nežinai ko nori ir „išbanintas“ dėl to, kad kur nors parašei šio restorano apžvalgą (net ir labai teigiamą!
Skaityti toliau…
Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.
Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė.
Skaityti toliau…
Kartais oro uoste man patinka nusipirkti knygą iš tokios srities, apie kurią nieko nežinau: mados fotografija tikrai šį kriterijų puikiai atitinka. Richard Avedon buvo vienas garsiausių mados fotografų, dirbęs turbūt su visomis įžymybėmis, modeliais ir mados žurnalais.
Avedon fotografijos stilius tikrai išskirtinis: jis vienas pirmųjų fotoportretus darė baltame fone. Pasirodo, ir jo fotografavimo procesas buvo kiek neįprastas: daugiau dėmesio pačiam modeliui, gana nedaug kadrų, daug energijos ir noro atskleisti modelio asmenybę.
Skaityti toliau…
Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.
Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų.
Skaityti toliau…
Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą.
Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame.
Skaityti toliau…
Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.
Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako.
Skaityti toliau…
Dar visai neseniai perskaičiau labai gerą Esther Perel knygą apie neištikimybę „State of Affairs“ – ji labai gerai viską sudėliojo į vietas ir leido į santykius (bei neištikimybę) pažvelgti labai racionaliai. „Mating in Captivity“ – ankstesnė šios porų psichologės knyga apie porų seksualinį gyvenimą: ne paslaptis, kad fejerverkai ganėtinai greitai išblėsta, atsiranda rutina, kasdienybė, o seksas tampa prėskas, mechaniškas, iš pareigos.
Pasirodo, geram seksui intymumas nepadeda, o priešingai – trukdo. To priežastis gana logiška: kuo labiau esi artimas su žmogumi, tuo labiau bijai jį prarasti.
Skaityti toliau…
Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.
Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę.
Skaityti toliau…
Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.
Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose.
Skaityti toliau…
Nebuvau skaitęs jokio Tomo Mano romano, o jau kad pradėti, tai nuo žymiausio kūrinio, dėl kurio jis užsidirbo Nobelio literatūros premiją. „Budenbrokai“ – storas Šiaurės Vokietijos pirklių Budenbrokų šeimos žlugimo epas, apimantis keturias kartas ir ryškiai pateikiantis devyniolikto amžiaus vidurio nuotaikas. Nors tai laikas, kai mažėjo visos aristokratijos svarba, o visuomenės pokyčiai tapo labai greiti (tuo metu visur buvo naikinama baudžiava, o technologinis progresas ėmė vis stipriai įgauti pagreitį), Budenbrokų šeimoje tai vaidino gana antraeilę rolę.
Skaityti toliau…
Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per Bocaccio „Dekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą.
Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi.
Skaityti toliau…
Ėmiausi šios knygos sužinojęs, jog tai Bill Gates‘o mėgstamiausia šiuolaikinė knyga. Ir nors skaičiau ją gal ne taip greitai, kaip tikėjausi, ją rekomenduoju perskaityti visiems. Ypač bambekliams ir pesimistams, kurie mano, jog pasaulis ritasi velniop, o už kiekvieno Delfio straipsnio slypi naujas pasaulinis karas. Realybė ne tokia jau bloga, o mes iš tiesų gyvename labai gerais laikais. Ir svarbiausia – viskas ir toliau gerėja!
Knygą turbūt būtų galima sutraukti į šią labai patikusią pastraipą:
Skaityti toliau…
Uff… Prireikė kone ištisų metų kol per sukąstus dantis ir jau nebežinau kelinto pragaro rato kančias sugebėjau šitą legendinį kūrinį perskaityti. Lyginant su Dante, Homero „Iliada“ pasirodė lengvas paaugliškas kūrinys, kurį skaityti yra smagu. Tiesa, vietomis ir kokio nors Europos Sąjungos struktūrinio fondo lėšų panaudojimo ataskaita būtų buvusi smagesnė už Dantės „Dieviškąją komediją“ – ataskaitoje bent jau apytiksliai suprasčiau apie ką rašoma.
Aišku, tai akmuo ne į Dantės, o mano paties daržą.
Skaityti toliau…
Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.
Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man.
Skaityti toliau…
Dirbant su duomenimis ir neturint didelės menininko gyslelės man kartais trūksta teorinių žinių apie grafikų dizaino teoriją, spalvas bei bendrą „user experience“. Kai greitai sumetinėji grafikus Excelyje, tai gal tai ne taip stipriai jaučiasi, bet kai reikia sukurti kažką sudėtingesnio, reikia ieškoti pagalbos knygose. „The Big Book of Dashboards“ pradžiai tam visai tinka.
Knygos stipriausia dalis yra tie keli skyriai apie pagrindus: kodėl niekada nereiktų naudoti skritulinių diagramų, kodėl reikia žūt būt vengti šviesoforo spalvų (daltonikai jų neskiria), kodėl reikia vengti per didelio informacijos kiekio vienoje vietoje ir panašiai.
Skaityti toliau…
New York Times rašo apie knygyną Škotijos Wigtown miestelyje, kurį kartu su antrame aukšte esančiu butu galima išsinuomoti per Airbnb. Norinčių bent savaitei tapti knygyno pardavėju yra tiek daug kad viskas rezervuota iki pat 2021 metų (kol kas tolimesnių rezervacijų Airbnb nepriima). Nors miestelyje gyvena tik apie tūkstantis gyventojų, jame yra net dvylika knygynų, parduodančių naudotas knygas. O turint tokį knygyną, kurį kiekvieną savaitę prižiūri naujas savininkas, įdomybių turėtų netrukti.
Pamenu, „Odisėją“ privalomai skaičiau kažkada mokykloje – nebuvo labai smagu. Verčiau puslapius sukandęs dantis, vien tik valios pastangomis yriausi hegzametro eilutėmis. Spinduliuotšalmiai achajai ir gražiaauliai danajai man reiškė tik begalinį nuobodulį ir nuolatinį dirsčiojimą į knygos galą – kiek dar liko šitos beprasmės kankynės?
Kai knygų klubas nusprendė, jog reiktų paskaityti „Iliadą“, ją atsiverčiau su ta pačia prieš dvidešimt metų patirta pagarbia baime: tikriausiai reikės nemažai pavargti, kol ją užversiu užsidėdamas sau pliusą ir įgijęs teisę girtis perskaitęs dar vieną klasikos tomą (juk visi žino kas juose parašyta, tik niekas neskaito, tiesa?
Skaityti toliau…
2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.
„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu.
Skaityti toliau…
Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų.
Skaityti toliau…
Turbūt nėra nei vieno geek‘o, kuris nežinotų Randall Munroe kuriamo komikso xkcd.com: paprasti piešiniai sumišę su fizikos, matematikos, kultūros bei programavimo žiniomis. Randall Munroe turi ir atskirą svetainę, kurioje rimtai ir giliai atsakinėja į keistus „kas būtų jeigu būtų“ klausimus: kas atsitiktų, jei giliausioje žemės vietoje atsirastų 10 metų skersmens skylė, į kurią išbėgtų valdenynų vanduo? Kas būtų, jei povandeninis laivas atsirastų žemės orbitoje – ar yra šansų įgulai išgyventi?
Skaityti toliau…
Ben Goldacre turėjo šventą misiją: laikraščio the Guardian kassavaitinėje skiltyje jis nepailsdamas kritikuodavo žurnalistus bei mokslininkus, kurie nepaisydami statistikos dėsnių ar gerųjų mokslinio metodo praktikų pernelyg greitai peršokdavo prie toli siekiančių išvadų. Kliūdavo daugeliui, net tam pačiam the Guardian laikraščiui. Ši jo knyga yra kassavaitinės skilties straipsnių rinkinys.
Mokslinius atradimus padaryti ne taip jau lengva: mokslininkams reikia nemažai statistikos žinių, o jų atradimus, kurie skelbiami moksliniuose žurnaluose, kritiška akimi turi peržiūrėti ir kiti mokslininkai.
Skaityti toliau…
Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.
Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas.
Skaityti toliau…
Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie kompaniją Nike: tai vienas stipriausių prekinių ženklų. Jos įkūrėjo Phil Knight memuarai labai asmeniški bei nuoširdūs: čia daugiau asmeninių išgyvenimų nei verslo gudrybių ar strategijos. Gal dėl to ši knyga ir yra tokia patraukli: žmogus, sukūręs tokią žymią kompaniją, apie savo nueitą kelią pasakoja jautriai, paprastai ir žmogiškai. Buvo ir klaidų, nemažai suklupimų, paklydimų, kartais ir pykčio, išdavysčių, per mažai dėmesio aplinkiniams žmonėms, mažai laiko šeimai, mažai laiko sau.
Skaityti toliau…
Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama _Kim Jong Il’_o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti.
Skaityti toliau…
Knyga prasidėjo visai neblogai – apie tai, kuo mes šiais laikais pasitikime ir kodėl tai svarbu. Tradicinis pasitikėjimas hierarchinėmis institucijomis stipriai mažėja, mes vis labiau tikime minios reitingavimu nei autoritetais: Uberio vairuotojų reitingai tapo svarbesni nei Vilniaus savivaldybės išduodamos taksi vairuotojų licencijos, kurios lyg ir turėtų suteikti tam tikrą kokybės garantiją. Dažniausiai viskas su šia tendencija gerai, jeigu tikime, jog minia yra protinga ir priima vidutiniškai gerus sprendimus. Gal ir maisto kokybės inspekcijos nebereikės, jeigu visi restoranai bus nuolat klientų reitinguojami.
Skaityti toliau…
Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau.
Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį.
Skaityti toliau…
Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka.
Skaityti toliau…
Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus.
Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu.
Skaityti toliau…
Skaityti ir vertinti mokslinės fantastikos klasiką gana sunku: duodi jai šansą tave užkabinti, bet ji vis tiek kažkaip vilčių nepateisina. Jeigu neseniai skaitytas Asimovo „Aš, robotas“ atrodė labai aktualus šiandienai ir puikiai išlaikęs laiko testą (nors su tuo nesutiko kiti fantastikos mėgėjai, su kuriais teko šnekėtis), tai Franko Herberto „Kopa“ pasirodė tik nedaug išliekamosios vertės turintis šešiasdešimtųjų action filmo scenarijus: idėja tikrai nebloga, bet visi veikėjai plokšti, viendimensiniai, keliamos problemos galėtų būti įdomios, bet jų atskleidimas paskęsta kone „šaudau – gaudau“ epizoduose.
Skaityti toliau…
Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą.
Skaityti toliau…
Esu skaitęs visokių dalykų apie Šiaurės Korėją. Dažniausiai tai baisios ir liūdnos istorijos (kaip kad knygoje „Neturime ko pavydėti“) arba siurrealistiniai keliautojų po šią uždarą šalį pasakojimai. Smurtas, baimė dėl savo gyvybės, badas, nesuvokiama kančia ir smegenų plovimas. O štai šiandien užtikau vieną podcastą, kurio tekstas pateikė kiek kitokį požiūrį ir leido geriau suprasti, kas vyksta Šiaurės Korėjoje ir kuo iš tiesų gyvena jos piliečiai. Logikos jų politikoje daugiau nei gali pasirodyti iš pradžių.
Skaityti toliau…
Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų.
Skaityti toliau…
Alan Lightman – Einšteino Sapnai. Trumpi „kas būtų jeigu būtų“ apmąstymai apie laiką: o ką jei laikas sustotų? O ką, jei viskas vis kartotųsi? Kas būtų, jei visi žinotume, kad šiandien yra paskutinė diena? Knygos idėja tikrai nebloga, gal tik kiek įkyrėjo nuobodokas pasakojimo stilius. Na, o kadangi šią knygą skaičiau tuoj po trumpų Borges’o šedevrų, atrodė, jog geros idėjos išpildymui kokybės trūko. 3/5.
Cal Newport – Deep Work. Patikusi knyga, verčianti pagalvoti apie tai, kokiame išsiblaškymo pasaulyje mes gyvename: be koncentracijos ir atsiribojimo nuo visokių trukdžių beveik neįmanoma sukurti ką nors giliai prasmingo.
Skaityti toliau…
Pažvelgus į savo perskaitytų knygų sąrašą ir suskaičiavus pastaraisiais metais skaitytas grožinės literatūros knygas vargiai priskaičiuočiau iki dviženklio skaičiaus: gal tik kas dešimtą galima būtų priskirti šiai kategorijai. Keletą metų prioritetą teikiau negrožinėms knygoms apie ekonomiką, skaičius ir istoriją, apie sąsajas, ryšius ir priežastis, apie tai, kaip pasaulis veikia ir kaip yra sudėliotas, nuvertindamas ištisus išminties klodus, sudėtus į grožinius kūrinius. Šiemet bus kitaip: labai džiaugiuosi, jog keletas draugų įtraukė mane į knygų skaitymo klubą, kuriame kas mėnesį perskaitome po ne pačią lengviausią grožinę knygą.
Skaityti toliau…
Vieną Kalėdų senelio dovanotų knygų surijau per vieną vakarą. Dvi profesionalios duomenų dizainerės (net nesu tikras, kaip teisingai vadinti duomenų atvaizdavimu užsiimančiuosius) – viena Londone, o kita Niujorke – ištisus metus kas savaitę viena kitai siųsdavo ranka pieštus atvirukus su duomenų schemomis, diagramomis ir grafikais. Kiekvieną savaitę jos pasirinkdavo vis naują temą – kiek kartų pasakei „ačiū“, kiek kartų per savaitę nusijuokei, kas kabo tavo spintoje, kas yra tavo geriausi draugai, kiek kartų nusikeikei ar kiek išgėrei alkoholio.
Skaityti toliau…
Kadangi dukra jau kiek paaugo ir miega ramiau, spalį perskaitytų knygų sąrašas kiek trumpesnis nei rugsėjo. Tiesa, čia dar įsiterpia ir savaitės atostogos Italijoje, kurioms tikriausiai reiktų paskirti atskirą įrašą: keliauti su trijų mėnesių kūdikiu yra visai įdomi patirtis.
Kevin Bloom – „Continental Shift: A Journey into Africa’s Changing Fortunes“. Jau nepamenu, kas rekomendavo šią knygą, bet tikėjausi tikrai nemažai. Nemažai iš jos ir gavau, nors iki pilnos laimės kažkiek pritrūko aiškesnės vientisos minties: knyga yra dviejų Pietų Afrikos žurnalistų kelionių po Afrikos šalis aprašymų rinkinys, o kadangi šalys gana skirtingos, su skirtingomis problemomis (kai kur didžiausia vis dar bėda yra apsirūpinimas maistu, kitur – siekiama gyventi taikoje ir ramybėje, o trečiur – noras būti panašiu į išsivysčiusais šalis), tai ir knygos skyriai apima gana skirtingas temas.
Skaityti toliau…
Istorija po istorijos, puslapis po puslapio, paragrafas po paragrafo: kiekvienas Svetlanos Aleksievič užrašytas sakinys persmelktas skausmu, kančia ir neviltimi. Knygoje „Padėvėtas laikas“ („Second Hand-Time: the Last of the Soviets“) patiekiama dvidešimt pasakojimų apie gyvenimą per pirmąjį dvidešimtmetį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Temos atsikartoja, nors mozaika spalvinga: vieni herojai buvo nuoširdūs komunistai, kurie dar dabar liūdi dėl to, kad buvo sugriauta didžioji idėja, kuriai jie paskyrė savo geriausius gyvenimo metus, kiti herojai – nuoširdūs demokratai, kurie buvo išsiilgę laisvės, tik laukinio kapitalizmo metais nesugebėję ja pasinaudoti.
Skaityti toliau…
Nebūčiau pagalvojęs, kad susilaukus dukros atsiras tiek daug laiko skaitymui. Kuo ji neramesnė, tuo ilgiau ją reikia nešioti ant rankų ir migdyti savo glėbyje. Kuo ji neramiau miega, tuo ilgiau ją reikia glausti prie krūtinės ir tuo vėliau perkelti į lovytę. Kuo ilgiau ją tyloje migdai glėbyje, tuo daugiau puslapių perverti Kindle skaityklėje. Dešimt knygų per penkias savaites.
Sydney Finkelstein – „Superbosses“. Yra tokių puikių vadovų, su kuriais labai norisi dirbti, nors žinai, jog bus labai sunku: iš tavęs bus daug reikalaujama, bet su šypsena arsi po devyniais prakaitais, nes jie ras kaip tave tinkamai motyvuoti.
Skaityti toliau…
Labai mėgstu tokias knygas, kurios pasakoja, kaip veikia pasaulis. „The Gene. An Intimate history“ papasakoja viską, ką yra atradęs genetikos mokslas: nuo DNR iki CRISPR, nuo Darvino teorijų iki šiuolaikinių mokslininkų tyrimų. Apie genetiką turėjau tik gana paviršutinį supratimą, įgytą mokyklinėse biologijos pamokose, o perskaičius šią storoką knygą man visko daug paaiškėjo: ir kaip veikia proteinai, kaip pasireiškia paveldimumas, kam naudojama DNR polimerazė, kokios sunkiausios problemos genų inžinerijoje ir ar lengva klonuoti žmogaus DNR.
Skaityti toliau…
Buvusio vyriausiojo FTB derybininko Chris Voss knyga „Never Split the Difference“ – vienas geresnių šių metų mano atradimų, kuriame daug veiksmo iš įkaitų dramų, praktinių derybų patarimų ir situacijų analizės. Jei kitos knygos apie derybas dažnai galvoje palieka tokį skystokai salstelėjusį neurolingvistinio programavimo poskonį, tai čia viskas aišku, logiška ir savose lentynose. Derybos joks ten ne kompromisų menas ir jose nebūtina naudotis tiesioginės rinkodaros vadybininkų triukais. Žodžiu, tai, ko ir tikėtumeis iš kieto įkaitų derybininko.
Skaityti toliau…
Nedažnai pasiseka paimti į rankas knygą, kuri argumentuotai apverčia požiūrį į kokią nors sritį. Bob Hoffman‘o „Marketers are from Mars, Consumers are from New Jersey“ išspardė iš galvos visus naujoviškus įsitikinimus apie internetinę bei socialinių medijų rinkodarą ir grąžino į realybę. Dėkui Tomui Ramanauskui už nuorodą.
Esate perskaitę visas Seth Godin knygas ir galvojate, jog socialiniai tinklai visiškai pakeitė rinkodarą, reklamos amžius praėjo ir dabar vartotojai nori būti įtraukti į bendravimą su jūsų prekės ženklu?
Skaityti toliau…
Kad ir kaip greitai skaityčiau, visada norėjau skaityti dar greičiau: neperskaitytų knygų stirta niekada nebuvo linkusi mažėti. Skaitau gana greitai, bet šis greitis jau tikriausiai kokį dešimtmetį nedidėja: per minutę sukramtau kokius 500 žodžių angliško teksto (lietuviškas vis dar ryjasi keliolika procentų greičiau). Sako, kad tai netoli to teorinio maksimumo, kurio nebelabai įmanoma peržengti nuoširdžiai skaitant kiekvieną žodį, ypač jei kas kažkelintą nebyliai ištari pasąmonėje.
Kažkam Twitteryje parekomendavus Peter Krump knygą „Breakthrough Rapid Reading“ vėl grįžau prie minties, kad gal reikėtų savo skaitymo įgūdžius pasitobulinti.
Skaityti toliau…
Kaip viskas gali pasikeisti per vos daugiau nei per dešimtmetį! Nuo man patekusios į rankas knygos „The 11 Immutable Laws of Internet Branding“ leidimo 2002-aisiais pasaulis spėjo tuos „nekintamus“ dėsnius apsiversti mažiausiai kokius tris kartus: autorių vizijos ir patarimai šiandien kvepia priplėkusiai lyg prastai vėdinamas viengungio butas. Nebūčiau jos skaitęs, bet ji buvo pridėta viename tomelyje su kita tų pačių autorių Al Ries ir Laura Ries knyga „The 22 Immutable Laws of Branding“, kuri laiko išbandymus atlaikė kiek geriau ir vis dar (tikriausiai) yra laikoma savo srities klasika.
Skaityti toliau…
Savaitgalį užsikabinau už knygos kiek man neįprasta tema: nepamenu, kad būčiau ką skaitęs apie pardavimus. Ir nors aklai su viskuo Steinmetz ir Brooks knygoje „How to Sell at Margins Higher Than Your Competitors“ sutikti nereiktų, bet minčių joje yra tikrai įdomių.
Tiksliau, visa knyga bando įkalti į galvą, jog parduoti pigiau nei konkurentai gali kiekvienas, bet kainų žūt būt reikia nenuleisti: kaip mat įsivelsi į kainų karą, susimažinsi savo maržą, o tavo klientai vis tiek apsisukę grįš iš tavęs vėl reikalauti papildomos nuolaidėlės.
Skaityti toliau…
Skaitinėju dabar Naomi Klein knygą „No Logo“. Tikėjausi, jog su autorės mintimis bus žymiai sunkiau sutikti, tačiau, perskaičius apie trečdalį knygos, noras paprieštarauti dažniausiai kyla tik tuomet, kai autorė ima kalbėti labiau apie ekonominius, nei marketingo ar socialinius dalykus. Taip, marketingas, „brendingas“, reklama labai stipriai įsiveržė į mūsų pasaulį, gal būt tai neigiamas dalykas. Nors, tiesą sakant, nesu tuo tikras, nes visos tos reklamos gal būt kuria pridėtinę vertę, nes juk perki daiktą ne dėl jo funkcijos, o dėl to, kaip jis tau leidžia jaustis („the way it makes you feel“).
Skaityti toliau…