Dvidešimt Nobelio vertų Rusijos istorijų

Istorija po istorijos, puslapis po puslapio, paragrafas po paragrafo: kiekvienas Svetlanos Aleksievič užrašytas sakinys persmelktas skausmu, kančia ir neviltimi. Knygoje „Padėvėtas laikas“ („Second Hand-Time: the Last of the Soviets“) patiekiama dvidešimt pasakojimų apie gyvenimą per pirmąjį dvidešimtmetį po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Temos atsikartoja, nors mozaika spalvinga: vieni herojai buvo nuoširdūs komunistai, kurie dar dabar liūdi dėl to, kad buvo sugriauta didžioji idėja, kuriai jie paskyrė savo geriausius gyvenimo metus, kiti herojai – nuoširdūs demokratai, kurie buvo išsiilgę laisvės, tik laukinio kapitalizmo metais nesugebėję ja pasinaudoti. Dabar jie viskuo nusivylę, niekuo netikintys ir norintys grįžti atgal. Dar yra tie herojai, kurie tik nori kažkiek ramybės: vos tik griuvus Sovietus sąjungai armėnai ėmė dar aršiau nesugyventi su azerais, o Tadžikijoje kilo pilietinis karas. Tautų brolybė, pasirodo, irgi buvo sovietinis mitas. Dabar jie – žemesnės kastos „čiurkomis“ laikomi pabėgėliai ir neregistruoti juodabarbiai Maskvoje. Šviesos šiose istorijose nedaug.

Apie Rusiją galima prisiskaityti daug baisių knygų: nuo Politkovskajos iki Browderio. Niekam vakaruose ne paslaptis, kad verslo sąlygos ten ypač sunkios, kad žodžio laisvės nedaug, kad korumpuotesnių valstybių Europoje nerasi, kad visai nesunku disidentui prarasti gyvybę. Bet ši knyga mane sukrėtė žymiai giliau. Joje nėra vietos vilčiai, kad žmonės nori kažką keisti ir gyventi kitaip. Joje nėra vietos vilčiai, jog užtektų pakeisti valdžios viršūnes ir viskas pradėtų šviesėti. Valdžios pakeitimo neužtenka pakeisti tautos idealų ir gyvenimo būdo.

Rusijai gyvybiškai reikia didžios idėjos. Turint didžiąją idėją galima dėl jos aukotis, lieti kraują, prakaitą ir ašaras, nes tada bent jau jautiesi, jog auka yra ne veltui. Amerikoniškoji svajonė užsidirbti milijoną rusams svetima: tai kažkaip vulgaru, netgi menka, palyginus su tokiomis idėjomis kaip visų žmonių lygybė, socialistinė revoliucija, kova su nacizmu, komunistinio mokslo pasiekimai ar skrydžiai į kosmosą. Tad pirmieji dešimtmečiai po Sovietų sąjungos subyrėjimo rusams buvo ypač skaudūs: iki tol buvę didžia tauta su aiškia misija skleisti pasaulyje komunizmą jie liko be tikslo. Statyti kapitalizmą? Tai banditų, vagių ir kitokio plauko oligarchų reikalas, paprasti žmonės čia nebuvo laimėtojai, jie liko apvogtųjų vietoje.

Kaip sakė vienas knygos herojus: „Mūsų niekas nemokė būti laisvais, mes tik mokame už laisvę mirti“. Ir visas gyvenimas yra kova arba bent jau pasiruošimas jai: su buožėmis, buržuazija, su naciais, su liaudies priešais, su vakarais, su kapitalistais. Tereikia, kad kažkas nurodytų, kas yra dabartiniai priešai ir iš karto pasidaro lengviau. Bent jau aišku, su kuo kovojama, dėl ko aukojamasi, galima jaustis kažko didesnio dalimi. Turėti tikslą, matyti prasmę. Ir nors Putinas šioje knygoje yra beveik neminimas, bet skaitant visas tas istorijas negali galvoti apie nieką kitą: visiškai logiška, kad Putinas yra visų tų žmonių gelbėtojas, nes jis suteikia jiems prasmę. Kaip ir Rusų Ortodoksų Bažnyčia, kuri irgi išgyvena renesansą.

Tie, kuriems sunkiai sekasi kapitalizme, yra ne šiaip nusivylę, jie dar ir jaučiasi negerbiami. Iki tol jie buvo „paprasti žmonės“, o per naktį jie tapo „prastuomene“. Iki tol jie galėjo didžiuotis, jog jie – darbininkai, gauti pagyrimo raštus iš profsąjungos, ir, kaip visi, po penkerių metų eilėje gauti paskyrą Žiguliui. Dabar – jie skurdūs „runkeliai“ ir „vatnykai“, kurių net niekas neišklauso. Anksčiau jie tikėjo, jog jie kovoja su kapitalizmu, o štai šis kapitalimas buvusiam partijos sekretoriui atnešė pilį ir jachtą. Skurdą dar būtų galima pakęsti, jeigu niekas tavęs neįžeidinėtų.

Įdomus ir nusivylusios inteligentijos vaidmuo – tų, kurie virtuvėse slapta klausė Laisvosios Europos radiją ir skaitė Solženitsiną, kurie mintinai galėjo deklamuoti Rusijos klasikus ir kurių namuose nebetilpdavo knygos. Virtuvinė rezistencija liko bevaisė: nauja santvarka geriausiai pasinaudojo spekuliantai ir apsukruoliai, o pilietinė visuomenė taip ir nesubrendo naiviai svajodama apie demokratijos vertybes, taip ir nieko nepadariusi, kad tos vertybės būtų įdiegtos realybėje. Nebuvo, kas uždegtų tautą tokiai didžiai idėjai, o dabar vėl galima grįžti prie virtuvės stalo ir ramiai paburbėti, kad gyvenimas blogėja, niekaip neprieinant prie išvados, jog žmogaus likimas priklauso jam pačiam, o ne kažkam valdžioje.

Dalykas tas, kad demokratijos nenusipirksi už dujas ar naftą, jos neimportuosi kaip bananų ar šveicariško šokolado. Ir prezidentiniu įsaku jos neįvesi… Tam reikia laisvų žmonių, o tokių pas mus nebuvo. Ir dar dabar jų neturime.