Rachel Botsman – „Who Can You Trust?“
Knyga prasidėjo visai neblogai – apie tai, kuo mes šiais laikais pasitikime ir kodėl tai svarbu. Tradicinis pasitikėjimas hierarchinėmis institucijomis stipriai mažėja, mes vis labiau tikime minios reitingavimu nei autoritetais: Uberio vairuotojų reitingai tapo svarbesni nei Vilniaus savivaldybės išduodamos taksi vairuotojų licencijos, kurios lyg ir turėtų suteikti tam tikrą kokybės garantiją. Dažniausiai viskas su šia tendencija gerai, jeigu tikime, jog minia yra protinga ir priima vidutiniškai gerus sprendimus. Gal ir maisto kokybės inspekcijos nebereikės, jeigu visi restoranai bus nuolat klientų reitinguojami.
Visgi yra čia ir problemų: sumažėjęs pasitikėjimas autoritetais visuomenėje priveda ir prie kvailysčių. Jeigu labiau pasitiki aplinkui šnekančiomis bobutėmis, o ne kompetetingais mokslininkais, gali lengvai imti galvoti, jog skiepai yra skirti visuomenės kontrolei ir tik farmacijos kompanijų pelnui didinti. Toks besaikis tikėjimas minia yra aiškiausiais populizmo skatintojas: aš valdžia nepasitikiu, todėl balsuoju už Trumpą, nes jis atrodo šneka panašiai kaip (ne itin protingi) kaimynai ir lygiai taip pat nepasitiki hierarchiniais autoritetais. Tokia tendencija dar blogesnė tuo, kad pasitikėjimo nėra ir žiniasklaida, o žmonės kuo toliau tuo labiau gyvena savo socialinių tinklų burbuluose. Jei tau atrodo, jog visi aplink šneka vėjus, ir tie vėjai visai priešingi elito (mokslininkų, žurnalistų, politikų ar šiaip protingų žmonių) nuomonei, tu labiau tiki savo socialinio burbulo nuomone nei kažkokiais ekspertais.
Knygos tema yra labai įdomi, tik gaila, kad pati knyga ganėtinai paviršutinė ir be gilesnės analizės. Su kai kuriais skyriais (ypač apie blockchain) galima nesutikti, bet bent jau paliestos temos priverčia pagalvoti, jei iki tol nesi apie jas susimąstęs. Dabar norisi apie pasitikėjimo problemas paskaityti ką nors gilesnio.