David Graeber: „Bullshit Jobs. A Theory“

2013-ais metais antropologas David Graeber parašė ese apie tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonija dirba beprasmius darbus. Jie ne vien tik nekuria vertės, bet ir kartu varo žmoniją į depresiją: jei visą dieną turi generuoti kvailas ataskaitas Sodrai, sunku jaustis, kad sukūrei ką nors prasmingo. O kuo toliau, tuo tokių darbų daugėja.

„Bullshit Jobs. A Theory“ yra platesnė šios ese versija. Nemažai vietos skiriama ekonominiam aspektui, mat dažniausias prieštaravimas iš ekonomistų visgi būna, kad rinka yra efektyvi ir jei darbas nesukurtų vertės, niekas žmogaus nesamdytų, tačiau centrinė knygos tema visgi yra žmogus ir jo santykis su darbu. Kodėl mes dirbame, ar darbas būtinas savęs realizavimui, kodėl mums tapus turtingesniems mes nepradėjome dirbti trumpiau ir kodėl mes vis blogai jaučiamės ir nesidžiaugiame, nors mūsų gerovė didėja. Labai geri antropologiniai klausimai, apie kuriuos ne dažnai susimąstau.

Mūsų ekonominė politika turi pagrindinę tezę: turtas bei lamė sukuriama per darbą. Tam, kad visi būtų laimingi, reikia kad augtų ekonomika, o ekonomikos augimas koreliuoja su sukurtomis darbo vietomis. Ne vienas politikas žarstydamas pažadus teigia, jog sukurs tūkstančius naujų darbo vietų, ir visi tai priima kaip absoliutų gėrį. Tačiau lengviausia yra sukurti darbo vietas prikuriant kokių nors taisyklių ir apribojimų – tarkim jei padvigubintum mokesčių inspekcijos ataskaitų apimtį, reiktų dvigubai daugiau buhalterių ir dvigubai daugiau mokesčių inspekcijos valdininkų: darbo vietos sukurtos, visi dirba, visi kažkuo užsiėmę, bet reali nauda abejotina. O kuo toliau, tokių darbų vis daugėja.

Blogiausia yra tai, kad dirbdami tokį darbą žmonės nesijaučia laimingi, nes jie vargiai mato tokio darbo prasmę. Sunku didžiuotis tuo, kad sukūrei eilinę ataskaitą. Seniau tai, ką žmogus pagamina, buvo jo svarbiausia identiteto dalis („aš – stalius, nes gaminu baldus“, „aš – kalvis“, „aš – ūkininkas“), o per pastarąjį šimtmetį mes bandome savo identitietą kurti ne per tai, ką sukuriame, o per tai, ką vartojame („aš – Žalgirio fanas“, „aš vartoju tik Apple produkciją“). Bet to neužtenka, nes kad ir kiek ko vartojame, tai neužpildo identiteto tuštumos.

David Graeber stipriai palaiko visuotinių bazinių pajamų idėją – visi turėtų gauti standartinę išmoką, kuri užtikrintų bazinį pragyvenimą, ir taip būtų galima atsikratyti labai daug biurokratijos. Be to, žmonės būtų laisvi užsiimti tuo, ką nori, ir jiems nebūtina būtų sėdėti nekenčiamuose darbuose. Ši idėja verčia pergalvoti ir kitas problemas: tarkim, tokiu atveju visai nereikia pensinio amžiaus (išmokos juk mokamos iki pat mirties) – gal ir pačios SoDros problemas galima spręsti žymiai radikaliau nei perstumdant kėdes Titanike. Tiesa, vis dar išlieka klausimas, ar nedirbantys nekenčiamų darbų žmonės irgi jausis laimingi. Sakoma, kad pasididžiavimo savo pasiekimais jausmas aplanko tik tada, kai tai atėjo per sunkų darbą ar kančią.

Comments Closed

2 Comments

  1. Smagu girdėti, kad David Graeber šią savo idėją išvystė iki knygos. Klausimas – ar verta skaityti, ar realiai tokio summary ir užtenka? (tokia jau problema su paskutinėm Taleb’o knygom, pvz Antifragile – idėją supranti po pirmų 20 psl, o po to – tas pats per tą patį kai autorius tiesiog nori pasirodyti.. :)

    Teko skaitinėti kitą Graeber knygą – Debt: the first 5000 years. Nors ir gan sunkus skaitalas (iki galo damušt nepavyko – per daug apie alternatyvias komunizmo interpretacijas vietomis :), tačiau antropologinis požiūrio kampas monetarinėje istorijoje tikrai paliko įspudį. Krimtau ekonomikos mokslus ir niekad nebuvau iki galo įtikintas argumento “trade happened by means of barter before money came around” – tiesiog atrodo, kad šį faktą visi akademiniai ekonomistai priima kaip duotybę, be tinkamo challenge (iš ties ši tezė be fantazijos ar kritinio požiūrio kartojama ir daugelyje otherwise gerų knygų – labai erzina…). Graeber gilinasi į kreditą/skolą kaip socialinį dalyką pirmiausia, kuris atrodė gerokai kitaip pirmykštėse bendruomenėse bei pirmosiose civilizacijose dar be jokių pinigų ar tiesioginės barterinės prekybos. Socialinės struktūros buvo tokios, kur tiesioginė prekyba nelabai vyko, nes turto nuosavybės samprata buvo gerokai labiau bendruomeniška, o ir daiktų apsikeitimas eidavo kaip žodinė skola ar paslauga vienas kitam.

    Pinigai atsirado vėliau, tam tikra prasme kaip visuomenės kontrolės įrankis, o ne tam, kad visuomenei labai reikėjo efektyvesnio būdo vystyti barterinius mainus. Aišku, ponas Graeber garsiai apsiskelbęs anarchistas ir aktyvus Occupy judėjimo veikėjas, tai ir priimkime su žiupsneliu druskos kaip nekonvenciniam patiekalui :) Bet pvz pamąstymas ir mankšta smegenims: pinigai (monetos) buvo puiki technologija outsource’inti armijos tiekimo grandinei – vietoj to, kad keliaujančią ar stovinčią reiktų armiją tiesiogiai aprūpinti maistu ir etc, tiesiog duoti kareiviams sidabrinių, o iš kaimiečių imi mokestį sidabriniai – tada “rinka” sutvarko reikalus – pagrindinė vieta iš kur gauti sidabrinių yra kareiviai, kuriems gali parduoti maistą ir etc. – ir armija aprūpinta ir kaimiečiai apiplėšti tik truputį, o ne visiškai. Kaimiečiams pinigų iš esmės nereikėjo, o karaliui – tikrai taip.

    Puikus blogas – gero vakaro!

    1. Na, bent jau šita Graeber knyga gana greitai susiskaitė, tai labai nesigailiu. Nors, taip, tai dažna ekonomistų knyų problema – pagrindinę tezę galima sudėti į kelis puslapius, o vis tiek ištempiama iki knygos. Panašiai dabar jaučiuosi skaitydamas Walter Scheidel „The Great Leveler“

Comments are closed.