Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje.

Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Artimiausias kelias į laimę nėra nusipirkti geresnę mašiną, didesnį telefoną ar erdvesnį namą, net ir antidepresantai iš duobės nepadeda išlipti taip, kaip paprastas rūpinimasis kitais. Jei tik skiri kam nors laiko, jei kam nors padedi, pabendrauji, visa tai su kaupu sugrįžta atgal. Susikuria bendruomenės ryšiai, atrandi tikrų draugų (o ne tų, paviršutinių, Facebooke ar Instagrame). O bendruomenėje gyvenantis žmogus nesijaučia vienišas, tokie žymiai mažiau serga depresija.

Gerai pagalvojus, mūsų savižudybių bei alkoholio vartojimo statistika tikriausiai yra tik simptomas, kurio nepagydysi trumpindamas parduotuvių darbo laiką bei uždrausdamas šokinėti nuo tiltų. Mums reikia labiau rūpintis vienas kitu.

Tiesa, kaip tai būtų galima pasiekti, neišmanau. Net sovietinio laikotarpio čia negalima kaltinti: skaitant „Lietuvio kodą“ galima pastebėti, jog jau prieš šimtmetį lietuviai buvo individualistai. Atsiriekia savo žemės lopinėlį ir jokiu būdu niekam neleis jam nurodinėti kaip ten tvarkytis. O kur dar liūdni priežodžiai apie tai, kad lietuviai labiausiai džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas.

Pamenu, kartą važiuojant traukiniu Londone nugirdau vieno vaikino telefoninį pokalbį: jis skambino į ligoninę pasiteirauti, kaip laikosi jo pagyvenusi kaimynė, kuriai naktį pasidarė bloga ir ją išvežė greitoji. Tokį rūpestį sunkiai įsivaizduočiau Vilniuje: aš net nežinau, kas gyvena virš mano buto! Dar pagavau save, kad man šmėkštelėjo lietuviška mintis: „matyt šis jaunuolis nori pretenduoti į palikimą, čia vienintelis logiškas paaiškinimas“. Britai dosnumo reitinge dešimtoje vietoje. Šiek tiek aukščiau už visus į top 20 patenkančius skandinavus, į kuriuos dažnai lygiuojamės.

6 Comments

  1. Pateikta nuoroda yra ne į dosnumo reitingą, o į laimės reitingą, kuriame Lietuva užima 50 vietą tarp 175 šalių.
    Gal būtų galima nuorodą į dosnumo reitingą, man įdomi tyrimo metodologija.

Palikite komentarą