Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Įrašai su žyme „lietuva“

Lietuviško interneto kultūra

Vakar skaitydamas Facebook srautą vienoje lietuviškoje grupėje užtikau labia paprastą, matyt naujoko, klausimą apie pirmąsias lietuviškas Biblijas ir kaip jas įsigyti. Akivaizdu, kad klausėjas gal ne itin daug ką žino ir pats klausimas gal skamba keistokai – pagal visas lietuviškas tradicijas jis sulaukė visokiausių pašiepiančių atsakymų. „Matyt Bretkūno vertimo iš 16 amžiaus ieškai“, „Ar bent žinai kada kas buvo išleista, kvailus klausimus užduodi“ ir panašiai. Deja, tai lietuviškų grupių įpročiai, visi kažkaip nori pasirodyti kietesni už kitus ir nebepamena, kad patys kažkada buvo tokie patys naujokai, kurie uždavinėjo keistus ir kvailus klausimus. Skaityti toliau…

Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką. 2 tomas. Slaptai“

Perskaičiau ir antrąją Tadeusz Katelbach knygos dalį (pirmąją dalį apžvelgiau prieš kelias savaites), kurioje sudėtos slaptos ataskaitos apie autoriaus žvalgybinę veiklą: su kuo ir kada susitiko, apie ką šnekėjo, kokios nuotaikos sklandė tarpukario Lietuvoje ir pan. Antroji dalis ne tiek įdomi, nors tikriausiai vertingesnė istoriniu požiūriu: daug įvykių, pokalbių, bet tokiam paprastam skaitytojui kaip aš – per smulkūs ir per daug nuobodūs, nes kartojasi. Nors gal tai irgi geras įspūdis: Katelbachas gyveno Kaune kone ketveris metus, bet niekas per tą laiką Lietuvos-Lenkijos santykiuose taip iš esmės ir nepasikeitė, jie arba stagnavo, arba blogėjo. Skaityti toliau…

Norbertas Černiauskas - „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“

Nelabai seniai išleista Norberto Černiausko knyga apie paskutinę Lietuvos 1940-ųjų metų vasarą sukėlė daug minčių ir emocijų. Joje rašyta apie tai, kuo gyveno paprasti, ir ne tokie paprasti Lietuvos žmonės, apie ką diskutavo politikai, kokios problemos buvo aktyviai gvildenamos. Knyga parašyta taip, lyg didžiulis karo debesis lyg ir kybo padangėje, bet daugelis užsiėmę visai kitais dalykais. Ukrainos karo kontekste tai buvo labai įtaigi knyga: gal ir mes gyvename paskutinę savo nepriklausomos Lietuvos vasarą ir tiesiog to nepastebime? Skaityti toliau…

Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką“

Prieš beveik pusę metų skaičiau tarpukarinio „Lietuvos Aido“ korespondento Valentino Gustainio knygą apie Lenkiją. Dėl Vilniaus krašto problemos tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrant šaltajam karui buvo nuspręsta apsikeisti žurnalistais, kurie galėtų gyventi kitoje konfliktuojančių valstybių sienos pusėje ir stebėti, aprašinėti nuotaikas bei politines realijas, o tikrovėje – vykdyti ir žvalgybinį darbą. Valentinas Gustainis kelis metus praleido Varšuvoje, o Tadeusz Katelbach beveik ketverius metus gyveno Kaune. Pernai metų pabaigoje Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dviem tomais – „Atvirai“ bei „Slaptai“ - išleido Tadeusz Katelbach viešų straipsnių bei slaptesnių raportų rinkinį apie Lietuvą ir jos politiką. Skaityti toliau…

Mantas Adomėnas – „Moneta & labirintas“

Intelektualių romanų Lietuvoje ne tiek jau daug, o šis labai intelektualus, vietomis net per daug. Parašytas įtraukiančiai, įdomiai, nušviečiantis ir paliečiantis daug įdomių nesenų Lietuvos įvykių, daug papasakojantis apie šnipų teoriją ir praktiką. Tiesa, kartais atrodo, kad Mantas Adomėnas į knygą norėjo sudėti visą savo per gyvenimą sukauptą erudiciją, pilnai su nuorodomis į visas savo perskaitytas knygas ir filosofijos studijose nagrinėtus teologus. Kaip kažkas jau sakė, kas leidžiama Umberto Eco Jupiteriui, nebūtinai leidžiama Manto Adomėno jaučiui. Skaityti toliau…

Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta: „Mažasis o. Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“

Manau, tai viena iš labiausiai išpopuliarėjusių neseniai išleistų mokslinių monografijų Lietuvoje. Daug kas minėjo recenzijose, apie ją nemažai kur buvo rašoma, ir tai galima suprasti, nes tema – viliojanti ir pikantiška, tad kaip gi smalsumas nenugalės. Perskaičius knygą nemažai ką sužinojau – visgi rašoma apie mano tėvų kartą, kurioje intymūs dalykai buvo tabu, tad apie tai informacijos ne kažinkiek. Turbūt įdomiausias buvo pirmasis skyrius apie kūno nuogumo ir erotikos vaizdavimą tuometinėje žiniasklaidoje: kas buvo leidžiama, kur buvo ribos, kaip jos kito. Skaityti toliau…

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Skaityti toliau…

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius: Skaityti toliau…

Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas – „Pranešėjas ir Prezidentas“

Davidonytės ir Pancerovo naujoje knygoje apie prezidentą Nausėdą skandalo mažokai: didžioji dalis įtartinų faktų sekantiems Lietuvos politinį gyvenimą ir taip jau viešai žinoma. Klausimai apie Nausėdos rinkimų kampanijos finansus buvo keliami dar rinkimų metu (atsakymai liko pilkame šešėlyje, o daugiau niekas neturėjo politinės valios ten knaisiotis), prezidento asmeniškumai politinėse kovose (Dulkio, Linkevičiaus, Karoblio atvejai) irgi visiems buvo kaip ant delno. Istorija su Valstybės Saugumo Departamentu, kai VSD pareigūnai vykdė žmonių „tikrinimo“ paslaugas taip pažeisdami daugelio asmenų teisę į privatumą paprasto piliečio asmens Gitano Nausėdos naudai gal kiek mažiau žinoma, bet jeigu joje daug tiesos, tai ji labiau inkriminuoja VSD vadovą Darių Jauniškį, o ne patį Nausėdą. Skaityti toliau…

Sandra Bernotaitė. „Akys chimeros“.

Sandros Bernotaitės knygos tema ganėtinai nišinė: vieną 1939 metų vasaros dieną Lietuvos rašytojus aplanko svečiai iš Lenkijos ir ta proga jie visi garlaiviu plaukia Nemunu. Nors eiliniam skaitytojui ne visi niuansai gal bus pagaunami (tikrai nežinojau apie kokias nors poetų intrigas ar jų buvusį gyvenimą ir nuotykius), bet tarpukario Lietuvos vaizdas nupieštas talentingai. Su visomis aktualijomis, kivirčais, politinėmis pažiūromis, požiūriu į lenkus, komunizmą. Knygoje labai patiko kasdienių detalių gausa, gyvenimo paveikslas kaip tik ir susideda iš tokių smulkmenų. Skaityti toliau…

Viltė Migonytė-Petrulienė. Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario Lietuvoje.

Džiugu, kad mokslinės monografijos išleidžiamos patraukliai sumaketuotos, su daugybe brėžinių, iliustracijų ir nuotraukų. Gal kiek gaila, kad tekstas vis tiek gana moksliškas ir bus patrauklus tik siaurokam ratui: moksliniai darbai turi savo specifinę struktūrą ir kalbą. Tiesa, net ir moksliniu požiūriu galima rasti pastabų: informacijos ir faktų daug, bet vaizdas gana paviršutinis, išvadų mažoka, galima pasigesti kažkokios sistemiškumo. Na, gal tik man taip pasirodė, juk nesu nei architektūros, nei urbanistikos specialistas. Skaityti toliau…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984-1990.

Prieš keletą dienų pabaigiau ir paskutinįjį, trečiąjį, Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Laukiau šio trečiojo tomo, nes jis liečia itin svarbius Lietuvai įvykius, kuriuose Baltušis užėmė atsargią poziciją ir nepalaikė nepriklausomos Lietuvos idėjos. Na, gal ne tiek kad nepalaikė, o tiesiog ja netikėjo. Jo įsitikinimu, nepriklausoma Lietuva nėra įmanoma, kadangi gyvename stiprių ir galingų valstybių interesų zonoje, tad neišvengiamai mums reikia glaustis prie vienos ar prie kitos. Rusai ne tokie protingi kaip mes, tad geriau su jais – bent jau pergudrauti juos galima ir papirkti visokiausiais skilandžiais. Skaityti toliau…

Matas Šalčius: „Svečiuose pas 40 tautų“

Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą. Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane. Skaityti toliau…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976-1983.

Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė. Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms. Skaityti toliau…

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.

Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami. Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Skaityti toliau…

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti. Skaityti toliau…

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių. Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Skaityti toliau…

Kur Lietuvoje tolimiausia iki ežero?

Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo. Skaityti toliau…

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo. Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Skaityti toliau…

Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra. Skaityti toliau…

Lietuvos totoriai XIX amžiuje

2000-aisias metais pradėjau studijuoti Vilniaus Universitete ir pirmaisias metais turėjome išklausyti kursą, pavadinimu „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Nebepamenu, kas jį dėstė, bet tai buvo griežta standžiai suveržtų į rėmus apipelijusių klišių mokykla: moksliniame darbe privaloma literatūros apžvalga su ne mažiau kaip keliasdešimt išnašų (viena išnaša – vienas sakinys apie ją, tad pakakdavo perskaityti literatūros šaltinio santrauką), būtina vartoti sukaulėjusią nevaizdžią formaliąją kalbą, ir, pageidautina, bent keletą kartų kiekviename puslapyje įvelti žodį „problematika“. Skaityti toliau…

Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas. Skaityti toliau…

Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai

Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. Skaityti toliau…

Lietuviai – antri mažiausiai dosnūs pasaulyje

Praėjusią savaitę sužinojau mane sukrėtusį faktą: Lietuva pagal dosnumą pasaulyje užima 155 vietą iš 156 šalių. Mes mažiau dosnūs už skurstančiuosius Afrikoje (nors to gal ir galima tikėtis), mažiau dalinamės nei stereotipinės diktatorių valdomos ir socialinės atskirties krečiamos šalys, turime mažiau atjautos net už atbukusią post-sovietinę erdvę. Lenkiame tik graikus, kurie jau gerą dešimtmetį murkdosi finansinėje baloje. Šis faktas man ypač užstrigo, nes kaip tik skaitau Johann Hari knygą „Lost Connections“ apie tikrąsias depresijos priežastis: šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad kuo žmogus daugiau padeda kitiems, kuo jis yra dosnesnis ir kuo jis daugiau dėmesio bei laiko skiria kitiems žmonėms, tuo jis būna laimingesnis. Skaityti toliau…

Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė. Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Skaityti toliau…

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomeninink_ių!_) bei valstybininkus. Skaityti toliau…

Palikai kelioms minutėms keturmetį? Gali gauti kalėjimo

Neišeina iš galvos šiandien perskaitytas New York Times straipsnis. Skamba kiek utopiškai, bet, pasirodo, tokia realybė: kelioms minutėms palikus vieną keturmetį vaiką mašinoje JAV galima susilaukti realios kalėjimo bausmės. Keturmetis dar keturmečiu, bet teoriškai tokios bausmės kai kuriose valstijose galima susilaukti net jei vaikui devyni. Berods Lietuvoje vaiko palikti vieno negalima iki jam sueis šešeri, tik tikėtina, jog tokio įstatymo priežiūra ne tokia uoli: nubėgti iki parduotuvės gal dar pavyktų be „baudžiako“. Skaityti toliau…

Lietuvos miestų gatvės pagal pasaulio šalis

Neseniai užtikau įdomią JAV bei kitų pasaulio didmiesčių gatvių orientacijos analizę, darytą vienu mano mėgstamiausių python modulių osmnx. Kadangi kodas viešas, tai buvo nesunku tą patį padaryti ir Lietuvos miestams. Kaunas ir Vilnius – gana chaotiški, o kitur vyrauja aiški kvartalinė sistema Kuo senesnis miestas, tuo didesnis senamiestis, o šie dažniausiai būna chaotiški. Naujesniuose miestuose daugiau vyrauja aiški kvadratinė kvartalinė sistema. Buvo įdomu tai, kad dažniausiai ji ne tiksliai šiaurės-pietų bei rytų-vakarų krypties, o apie 20 laipsnių pasukta pagal laikrodžio rodyklę (Alytus, Gargždai, Kretinga, Kėdainiai, Marijampolė, Mažeikiai, Neringa, Palanga, Telšiai – ypač Žemaitijoje). Skaityti toliau…

Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos

Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams. Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule Skaityti toliau…

Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais

Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius: Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis. Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta. Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai. Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? Skaityti toliau…

Gintaras Beresnevičius: „Imperijos darymas“

Kažkurioje diskusijoje apie idėjas Lietuvai radau nuorodą į Gintaro Beresnevičiaus knygą „Imperijos darymas“, rašytą prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Ne su viskuo gal joje galima sutikti, kai kurie teiginiai atrodo ganėtinai keistoki, kai kurie – kiek atgyvenę, bet bendras minčių gylis ir idėjų drąsa stulbinanti. Įkvėpimo galima semtis kibirais. Svarbiausia knygos mintis visgi ta, jog nereikia mums galvoti, jog mes maži ir nieko negalime pasiekti. Reikia drąsiai mąstyti ir siekti didelių tikslų: mus gali vienyti idėja tapti regiono lyderiais. Skaityti toliau…

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą. Skaityti toliau…

Idėjos Lietuvai ir Estijai

Vakar išryškėjo toks kontrastas: perskaičiau žurnalo New Yorkerstraipsnį apie Estijos viziją, ir tą pačią dieną buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Lietuviškų idėjų pristatyme pompastikos nemažai, nors pačios idėjos kažkiek pagyvenusios: mokytojai turi tapti prestižine profesija (gal ir ok, nors labiau norėtųsi, kad tikslas būtų gerinti švietimo sistemą apskritai, o mokytojai tėra tik viena to priemonė), reikia įteisinti dvigubą pilietybę (bet ką tai realiai išsprendžia?), padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstus (turiu tokią nuomonę, kad nuosavo būsto turėjimas nėra siektinas dalykas – priešingai, kuo daugiau turinčių savo būstą, tuo jie mažiau mobilūs ir sunkiau prisitaiko darbo rinkoje) ir skaitmenizuoti biurokratiją. Skaityti toliau…

Lietuvos miestų gatvės

Miestų žemėlapiai mane traukia kaip blizgučiai šarkas: nuo pat mažų dienų mėgau ištisas valandas juos tyrinėti vedžiodamas pirštais autobusų maršrutus, šnabždėdamas sau gatvių pavadinimus ir įsivaizduodamas miesto gyvenimą pagrindinėse sankryžose. Tad Rūtai užrodžius naują Pitono modulį OSMnx, kuris leidžia iš openstreetmaps duomenų nupiešti labai estetišką Allan Jacob knygos „Great Streets“ stiliaus žemėlapį negalėjau susilaikyti jo neišbandęs. To rezultatas: visų Lietuvos miestų centrinės kvadratinės mylios žemėlapiai. Tokiuose žemėlapiuose dažniausiai į akį krenta kvartalų simetrija ir tvarka, o Lietuvoje to beveik neįmanoma rasti. Skaityti toliau…

Kaip skiriasi partijos pagal Manoseimas.lt duomenis

Prieš kelias dienas pasirodė manoseimas.lt svetainė, kurioje, atsakius į 12 klausimų, galima pasilyginti, kuri partija buvo arčiausiai jūsų nuomonės. Buvo įdomu paanalizuoti, kurios partijos yra panašiausios ir kiek jos skiriasi. Liberalai ryškiai kitokia opozicinė partija, bet išties, jiems artimiausi socialdemokratai, o ne konservatoriai. [includeme file=”notebooks/barebones/manoseimas.html”]

Lietuvos toponimų žemėlapis

Prieš keletą dienų užtikęs smagią Vokietijos miestų priesagų vizualizaciją, užsinorėjau ką nors panašaus papaišyti ir su Lietuvos duomenimis. Juolab, kad tai galimybė pažaisti su vis naujais ir dar nepažintais įrankiais bei programomis: ne vien ką nors įdomaus išpeši iš duomenų, bet ir išmoksti ką nors naujo. Duomenis ėmiau iš geonames, analizei ir piešimui naudojau QGIS, MMQGIS bei Mapbox. -aičiai yra visiškai žemaitiška priesaga Įdomiausios priesagos pasirodė -aičiai ir -onys: pirmieji ryškiai dominuoja Žemaitijoje, o antrųjų pas žemaičius beveik nerasi. Skaityti toliau…

Siekiant išsaugoti verslą drąsių inovacijų nenusimato

Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų. Skaityti toliau…