Autobiografija visada lieka autobiografija – kai kurie dalykai atrodo pagražinti, gal kas ir nutylėta, kas nors pašviesinta, sušvelninta, bet galų gale tai atspindi autoriaus požiūrį į savo nueitą kelią. Marina Abramovič – viena garsiausių performansų menininkių pasaulyje, tikra performansų „močiutė“, ne kartą plėtusi šio žanro ribas ir ne kartą šokiravusi žiūrovus.
Nors Marina ir stengiasi save nupiešti kaip itin stiprią asmenybę, kuri gali visur „eiti kiaurai sienas“ bei viską nugalėti, artodo, kad tai kartu ir sulaužyta siela: privilegijuota vaikystė aštuonių kambarių bute (kas Jugoslaviško socializmo realybėje yra neįtikėtina prabanga) tarp nuolat konfliktuojančių tėvų, savęs žalojimas, žaidimai su mirtimi, fatalizmas. Ir kartu nuolatinis dėmesio noras. Noras šokiruoti, peržengti skausmo ribas, atsisakyti absoliučiai visko dėl meno: vaikų, gyvybės, prieraišumo. Ganėtinai keista skaityti memuarus, ir juose beveik nerasti gilesnio paaiškinimo, kam labiausiai skirti Marinos performansai: susidaro įspūdis, jog jie visgi labiausiai skirti jai, o ne publikai. Peržengti save, dar kartą save nuplakti, dar kelias savaites save kankinti nejudant. Ir visur tik „aš“, „aš“ ir „aš“. Aš galiu, o mano partneris negalėjo to iškentėt. Aš galiu nuoga save viešai žaloti, nes ne kiekvienas tai išdrįstų. Štai, žiūrėkit kaip man visai nebaisu, kai badau savo rankas peiliu.
Knygos skyriuje apie jos žymiausią performansą „The Artist is Present“ rašoma, kad jai į akis atėjo pažiūrėti labai liūdna mergina, ant rankų laikiusi kūdikį. Ilgai pažiūrėjus Marinai į akis, ji atidengė kūdikio galvą, kur matėsi randas ir nuėjo. Pasirodo, kūdikis sirgo smegenų vėžiu ir tai buvo diena, kai buvo nuspręsta, kad daugiau chemoterapijos nebebus jam taikoma, nes jis per daug kankinasi, o išgelbėti jo nėra šansų. Marina sugretina šį kūdikio randu su savaisiais randais, kurie ant jos kūno atsirado dėl jos performansų, bet toks sugretinimas skamba tuščiai ir kvailokai: kūdikio randai yra tikri, jo toks likimas, o Marinos – sau pačiai suteikto viešo skausmo publikai randai. Nelabai tik aišku, ar Marina supranta, kad tai nelygiavertis palyginimas.
Tiesa, nepaneigsi, jog Marinos Abramovič performansai iš tiesų nepalieka abejingų – ji moka žaisti publikos emocijomis. Ir gal net ne tiek svarbu, kad jis tiki šamanais, telepatiniu bendravimu mintimis, kristalų jėga ir kitomis paikystėmis: emocija publikai yra tikra. O ją gali sukelti ne kiekvienas menininkas.
Manau Marinos Abramovič populiarumas/žinomumas yra įrodymas, kad menas kurį ji sukūrė – skirtas publikai. Taip pat, manau, kad labai natūralus procesas jog kūryba įmanoma tik žvelgiant į savo patirimus, išgyvenimus ir apie tai ką tu nuolatos galvoji. Dėl tos paties priežasties ir kiekvieno garsaus dailininko paveikslas yra dažnai refleksija į dailininko gyvenimą.
Aš drįsčiau kvestionuoti ar turime matyti gerą/kilnią/dosnią/autoritetingą asmenybę tam, kad jos darbais didžiuotumėmės. Galbūt Marina Abramovič yra išties daug ydų, socialinių problemų turinti asmenybė. Man pasirodė, kad knygoje, net ir parašytoje primityvia kalba, ji sėkmingai perteikia daugelio darbų kontekstą. Dažnai kontekstas ribotas, bet susietas su išgyvenimais. Juolab ji tarsi ir stengiasi gyventi savo gyvenimą it performance’ą.
Labai gerai sakai, kad kūryba įmanoma tik žvelgiant į savo patyrimus ir išgyvenimus: Marinos Abramovič performansai man yra tam tikra jos aplaužytos sielos ekshibicija. Gali būti, jog nerandu gilesnės jų prasmės, nes man sunku su ja iki galo identifikuotis – nesu patyręs tokių traumų šeimoje, viskas klostėsi kažkaip ramiau. Tada performanse man lieka tik šoko vertė: matau, kad žmogui skauda ir jaučiuosi nejaukiai, kai jis kankinasi, bet taip ir neužgriebiu, kas iš to, be „vau, kokia tu stipri, kad gali atlaikyti tokią fizinę kančią“. Ypač kai tai sugretinama su fizine kančia, kurią žmonės patiria ne dėl savo pasirinkimo: tada kažkaip visa tai atrodo fake ir attention-seeking.