Umberto Eco – „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“
Tai jau trečia mano skaityta Umberto Eco esė knyga. Prieš dešimtmetį skaičiau „How to Travel with Salmon“ – tuo metu patiko; prieš pusantrų – „Pape Satan Aleppe“ – gal ir nieko, o ši – ne itin užkabino. Kai kuriuos straipsnius suskaičiau visai su malonumu, bet kai kuriems man pritrūko jėgų reikiamai stipriai sukaupti dėmesį: visgi man labiausiai limpa arba jo labiau moksliškesnės knygos („Atviras kūrinys“, „Tobulos kalbos paieškos Europoje“), arba grožinė literatūra: 1970-aisiais rašytuose komentaruose Italijos publicistikoje pilnai nepagaunu kultūrinio konteksto (na, žinau, kas buvo Aldo Moro ir raudonosios brigados, bet toks jausmas, kad you had to be there), o giliame intelektualiniame diskurse jaučiuosi silpnas skęstantis plaukikas. Mėgavimosi mažai, tik nuolatinė baimė, kad pamesiu mintį.
Real heroes, those who sacrifice themselves for the collective good, and whom society recognizes as such (maybe some time later, whereas at the time they are branded as irresponsible outlaws), are always people who act reluctantly. They die, but they would rather not die; they kill, but they would rather not kill; and in fact afterwards they refuse to boast of having killed in a condition of necessity. […]
The real hero is always a hero by mistake; he dreams of being an honest coward like everybody else. If it had been possible, he would have settled the matter otherwise, and without bloodshed. He doesn’t boast of his own death or of others’. But he doesn’t repent. He suffers and keeps his mouth shut; if anything, others then exploit him, making him a myth, while he, the man worthy of esteem, was only a poor creature who reacted with dignity and courage in an event bigger than he was.
– Umberto Eco, „Faith in Fakes: Travels in Hyperreality“
Iš knygos labiausiai įstrigusi viena mintis, kaip tik aktuali rinkimų proga: tikrieji herojai ir tautos gelbėtojai nesiveržia jais būti ir nesimuša į krūtinę žadėdami šviesų rytojų. Tikru lyderiu tampama iš bėdos, o tie, kas skelbiasi lyderiais tėra apsišaukėliai. Kaip (ironiškai, bet visgi teisingai) sakė Douglas Adams, jokiu būdu negalima leisti, kad sugebantys save padaryti prezidentais tokiais jais taptų. Gal dėl to ir Platonas savo idealioje valstybėje siūlė vadovu padaryti atsitiktinį žmogų, kuris visai valdžios nesiekia, o į ją žiūri kaip į kančią ir tarnystę.
It is a well-known fact that those people who must want to rule people are, ipso facto, those least suited to do it… anyone who is capable of getting themselves made President should on no account be allowed to do the job.
– Douglas Adams, „The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy“