Kaip galvoja prancūzai

Galvojau, kad ši knyga bus lengvesnė, nes tikėjausi kažko panašaus į Kate Fox knygą „Watching the English“. Sudhir HaareesinghHow the French Think: An Affectionate Portrait of an Intellectual People“ pasirodo gana sunkiai kramtomas tomas apie prancūzų filosofinę mintį bei jų mąstymo šablonus.

Prasibrovus pro gana sudėtingą, kone akademinę kalbą, įdomių įžvalgų knygoje tikrai galima rasti. Prancūzai piešiami kaip gilūs intelektualai, bet kartu ir kontrastingai priešinami su anglo-saksiškaja minties mokykla: britai ar amerikonai žymiai praktiškesni, jiems labiau svarbios ne patrauklios filosofinės utopinės konstrukcijos, o tai, kas veikia realybėje. Britai, prancūzų akimis, yra per daug pragmatiški, per daug užsiėmę pinigų darymu, kai patys prancūzai save laiko protingesniais, gebančiais galvoti apie tokiu dalykus, kaip tautų draugystė, brolybė, pinigus laiko vulgariais, ir geriau imasi revoliucijos siekiant įgyvendinti utopiją nei nuosekliai dirba link savo tikslų.

Vienas įdomiausių skyrių yra paskutinis, kuriame rašoma apie dabartinę prancūzų filosofinės minties situaciją. Jei dar ano amžiaus viduryje prancūzai buvo visiem įdomūs (daug kas skaitė Camus, Baudrillardą ir pan.), tai paskutinius kelis dešimtmečius jokių ryškių asmenybių prancūzų rašytojų bei filosofų tarpe nebeliko. Taip, knygos vis dar rašomos, leidžiamos prancūzų kalba, bet jos retai pasiekia bestselerių sąrašus už Prancūzijos ribų, jos lieka lokalios. Panašiai ir su prancūzišku mokslu: jei prieš šimtmetį ar kiek seniau prancūzai garsėjo savo mokslininkais (Pasteras, Kiuri, etc), tai dabar net Prancūzijos universitetai vargiai gali konkuruoti su kitų Europos šalių mokslo įstaigomis. Ir kas gali paminėti kokį labai sėkmingą pastarųjų metų prancūzų išradimą? Nebelabai kas.

Visas šis nuosmukis Prancūzijoje kelia tam tikrą tautos depresiją. Jeigu prieš šimtmetį ar kelis prancūzai buvo pati stipriausia intelektuali jėga pasaulyje, formavusi tautų vertybes (tereikia prisiminti, kokia svarbi pasaulio minties raidai buvo Prancūzijos revoliucija), tai dabar jie jaučiasi likę niekam neįdomiame užribyje. Dar prieš šimtą metų carinėje Rusijoje aukštuomenėje buvo gero tono ir išsilavinimo ženklas šnekėti prancūziškai, o dabar tai visiškai pakeitė anglų kalba. Kultūriškai prancūzai pralaimėjo, ir, deja, kol kas nelabai turi ką pasiūlyti naujo.

One Comment

Palikite komentarą