Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi.
Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Iki šių dienų išlikę tik septyni egzemplioriai Turkijoje bei dar keletas JAV, tad šis atlasas dvigubai retesnis nei Gutenbergo biblija.
Gali pasirodyti keista, kad Lietuva-Lenkija žymima kaip atskira valstybė, nors ji po visų padalinimų nuo 1795-ųjų metų nebeegzistavo. Iš tiesų, Osmanų imperija Abiejų Tautų Respublikos padalinimų niekada nepripažino. Lenkai net turi gražų pasakojimą (deja, nepatvirtintą rašytiniais šaltiniais), jog Osmanų sultono rūmuose priimant užsienio šalių pasiuntinius visada būdavo paliekama tuščia kėdė Lenkijos atstovui ir garsiai paklausiama, ar Lenkijos ambasadoriui šiemet jau pavyko atkeliauti. Nuskambėdavo atsakymas, jog, deja, šiemet Lenkijos atstovas dėl žinomų priežasčių vėl negalėjo atvykti. Subtilus diplomatinis užmynimas ant nuospaudos Rusijos, Austrijos ir Prūsijos atstovams, su kuriais Osmanai ne itin sutarė.
Aš galvoju, kad žodis “padalijimas” yra įvestas propagandinis, sušvelninantis situaciją. Galvoju, kad reikėtų atsisakyti jo istorijos knygose ir tai vadinti okupacija, nes realiai tai yra tiesiog elementari valstybės okupacija.
Taip, trišalė okupacija skambėtų teisingiau.
Na, jei jau zongliruot terminais, tai aneksija butu tikslesnis nei okupacija.
Nors siaip sitam (padalijimo/aneksijos) reikale svarbesnis, visgi kiek kitas aspektas: kritine dauguma dominuojanciu Europos valstybiu (3 is 5, 3 is betarpiniu kaimynu) is sito reikalo islose. Is esmes nebuvo nepatenkintu (prancuzams nelabai ir rupejo,o anglu priesai kontinente nuolat kito). Del to aneksija per se isliko stabili (ten tie vietiniai sukilimai cia norma, nepasitenkinimas buna visada, suverenai su tuom susitvarko). Skirtingai, nuo sakysim, post ww1 rezultatu. Kur siauriau Prancuzijos patenkintu nebuvo. Na, ir ko pasekoje ww2.