Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Įrašai su žyme „istorija“

Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką. 2 tomas. Slaptai“

Perskaičiau ir antrąją Tadeusz Katelbach knygos dalį (pirmąją dalį apžvelgiau prieš kelias savaites), kurioje sudėtos slaptos ataskaitos apie autoriaus žvalgybinę veiklą: su kuo ir kada susitiko, apie ką šnekėjo, kokios nuotaikos sklandė tarpukario Lietuvoje ir pan. Antroji dalis ne tiek įdomi, nors tikriausiai vertingesnė istoriniu požiūriu: daug įvykių, pokalbių, bet tokiam paprastam skaitytojui kaip aš – per smulkūs ir per daug nuobodūs, nes kartojasi. Nors gal tai irgi geras įspūdis: Katelbachas gyveno Kaune kone ketveris metus, bet niekas per tą laiką Lietuvos-Lenkijos santykiuose taip iš esmės ir nepasikeitė, jie arba stagnavo, arba blogėjo. Skaityti toliau…

Norbertas Černiauskas - „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“

Nelabai seniai išleista Norberto Černiausko knyga apie paskutinę Lietuvos 1940-ųjų metų vasarą sukėlė daug minčių ir emocijų. Joje rašyta apie tai, kuo gyveno paprasti, ir ne tokie paprasti Lietuvos žmonės, apie ką diskutavo politikai, kokios problemos buvo aktyviai gvildenamos. Knyga parašyta taip, lyg didžiulis karo debesis lyg ir kybo padangėje, bet daugelis užsiėmę visai kitais dalykais. Ukrainos karo kontekste tai buvo labai įtaigi knyga: gal ir mes gyvename paskutinę savo nepriklausomos Lietuvos vasarą ir tiesiog to nepastebime? Skaityti toliau…

Marija Drėmaitė: „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918-1940“

Vienas iš pastarosios Knygų mugės pirkinių buvo Marijos Drėmaitės surinktas straipsnių apie tarpukario Kauno architektūrą rinkinys „Optimizmo architektūra“. Kadangi užaugau Kaune, tai tema labai artima. Knygoje labai daug nuotraukų ir iliustracijų, pasakojimai ne per daug moksliški, tad ši knyga turėtų patikti kiekvienam besidominčiam Kauno architektūros istorija. Kaunas, netikėtai tapęs Laikinąja Sostine, buvo neišvaizdus provincijos miestas. Pradžioje vis dar buvo tikimasi greitai atgauti Vilnių, tad pirmąjį dešimtmetį nebuvo skubama investuoti į Kauno infrastruktūrą. Skaityti toliau…

Tadeusz Katelbach: „Atvirai ir slaptai apie Lietuvos politiką“

Prieš beveik pusę metų skaičiau tarpukarinio „Lietuvos Aido“ korespondento Valentino Gustainio knygą apie Lenkiją. Dėl Vilniaus krašto problemos tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrant šaltajam karui buvo nuspręsta apsikeisti žurnalistais, kurie galėtų gyventi kitoje konfliktuojančių valstybių sienos pusėje ir stebėti, aprašinėti nuotaikas bei politines realijas, o tikrovėje – vykdyti ir žvalgybinį darbą. Valentinas Gustainis kelis metus praleido Varšuvoje, o Tadeusz Katelbach beveik ketverius metus gyveno Kaune. Pernai metų pabaigoje Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dviem tomais – „Atvirai“ bei „Slaptai“ - išleido Tadeusz Katelbach viešų straipsnių bei slaptesnių raportų rinkinį apie Lietuvą ir jos politiką. Skaityti toliau…

Michael Pye – „Antwerp. The Glory Years“

Ši trumpa knygelė apie Antverpeno gyvenimą 16 amžiuje galėtų būti kiek geriau suplanuota: atskiri skyriai pasakoja nelabai susijusias istorijas, kai kurios jų net iškrenta iš bendro miesto paveikslo. Bet visa šių istorijų mišrainė sudaro gana įdomų vaizdą: Antverpenas tuo metu buvo ne vien vienas svarbiausių prekybos miestų Europoje, bet ir mokslo, reformacijos, knygų spausdinimo centras. Tiesa, man pritrūko gilesnio supratimo, kodėl iškilo būtent Antverpenas, kaip jis nukonkuravo Briūgę ir kitus Habsburgų Nyderlandų miestus: matyt padėjo itin liberali miesto religinė politika (žydų beveik nepersekiojo, svarbu, kad jie oficialiai „atsiverstų“, nesvarbu, ar realiai jie po to gyveno krikščioniškai), didele vertybe buvo laikomas pelno siekimas (reali valdžia buvo pirklių rankose), nuosekliai buvo kovojama už muitų ir mokesčių mažinimą ir pan. Skaityti toliau…

Arthur Lee Humphreys – „The Private Library“

Ši knyga išleista 1897 metais, bet ją skaitant atrodo, kad joje rašoma apie žymiai senesnį pasaulį. Tai nedidelės apimties knygelė, kurioje surašyti patarimai, kaip tvarkyti savo asmeninę biblioteką ir kaip kolekcionuoti knygas. Tik tikslinis skaitytojas yra tipinis Viktorijos laikų anglų lordas, gyvenantis užmiesčio dvare su būriu tarnų, tad patarimai šiems laikams skamba labai egzotiškai. Knygoje aptariama, kokio rūmų ploto reikės jūsų bibliotekai (nedidelėms pradedančiųjų knygų mylėtojų kolekcijoms užtenka keleto kambarių, nebūtina statyti atskiro flango), kaip knygas įrišti (geriausia pasirinkti savo mėgstamas odos spalvas – kai kurie mėgėjai knygas skirtinga riša pagal temą: tarkim rausva oda apie religiją, žalsva apie istoriją ir panašiai), aptariama, kas yra geras knygos leidimas (turėtų būtinai būti neapkarpytas, kad galėtum tinkamai įsirišti pagal savo pomėgius, ant gero popieriaus), patariama, kokias knygas duoti skaityti rūmų damoms (moterims tinka mažesnio formato knygos, kad tilptų į rankinuką ir ne taip vargintų ranką). Skaityti toliau…

William Dalrymple – „The Anarchy. The East India Company, Corporate Violence, and the Pillage of an Empire“

Nesu daug skaitęs apie Indiją ir jos nukariavimą, galvoje įstrigę tik keli faktai apie tai, kad britai sugebėjo ją valdyti labai efektyviai, mažomis valdininkų pajėgomis. Tad ši knyga buvo puikus istorinių žinių spragų užpildymas. Iš tiesų, Indijos nukariavimas ypatingas tuo, kad jis įvyko ne britų valstybės, o privačios britų kompanijos East India Company pastangomis. Pradžioje ši kompanija buvo sukurta prekybai su rytų šalimis, tik jai ne itin sekėsi, mat konkurentų buvo daug: olandai Indonezijoje, prancūzai toje pačioje Indijoje, portugalai Goa ir t. Skaityti toliau…

Antroji Kauno istorijos dalis

Prieš daugiau nei dešimtį metų skaičiau pirmąją Zigmanto Kiaupos Kauno istorijos dalį, kuri jau tapusi retenybe. Šiemet išleista ir antroji knygos dalis, kurioje aprašomas Kauno gyvenimas iki 1795-ųjų metų. Matyt per tą dešimtmetį pripratau prie mokslinių monografijų ir akademinis knygos stilius jau nebekliūna – gal net kaip tik, joje trūksta detalesnės įvykių chronologijos ir originalių dokumentų vertimų, kiek daugiau norėtųsi ir bendresnio konteksto, kas dedasi valstybėje. Na, bet man niekad neįtiksi : ) Skaityti toliau…

Charlie English – „The Book Smugglers of Timbuktu“

Šią knygą pirkau tiek dėl meilės istorijoms apie knygas, tiek dėl pačio Timbuktu – tolimo, egzotiško ir legendomis apipinto miesto Malyje. Miesto, kurį europiečiai pasiekė tik devyniolikto amžiaus pabaigoje, mat keliauti reikėjo per musulmonų kraštus per Sacharą arba per sunkiai įveikiamas šalis palei Nigerio upę. Nors visų vaizduotėje jis buvo piešiamas aukso stogais ir pasakiškais turtais, keliautojai likdavo nusivylę: iš praeities didybės telikę tik keletas smėliu pustomų žymesnių pastatų ir krūvos rankraščių. Skaityti toliau…

Lietuvos ir Lenkijos miškai XIX amžiaus škoto akimis

Prieš kelias savaites vėl lankiausi Londone, o tai puiki proga apsilankyti knygų antikvariatuose. Šį kartą užsukau į pačiame centre esantį Sotherans, apie kurį perskaičiau nuotaikingoje buvusio darbuotojo knygoje apie šį keistą verslą. Apsilankymas atsipirko – kokią ketvirtį valandos pabendravau su kelionių skyriaus pardavėju, kuris buvo kupinas įvairiausių faktų ir galėjo kalbėtis bet kuria, kad ir labiausiai nišine tema: nuo Belovežo girios, Lietuvos karaimų, prieš dešimtį metų pas Abraomą iškeliavusio Londone gyvenusio žydo, kuris specializavosi antikvarinių kortų kaladžių prekyba iki pirmosios spaustuvės Mauricijuje, žymaus anglų aktoriaus John Gielgud šeimos šaknų nuo Gelgaudiškio bei Rytų Europos masonų įtakos knygų leidybai Peterburge XVIII amžiaus viduryje. Skaityti toliau…

Paskutiniu metu perskaitytos knygos

Liepos viduryje gimė sūnus, tad, nors perskaitytų knygų gyvenime nesumažėjo (kaip tik, jam užmigus glėbyje, atsiranda papildomo laiko skaityti elektronines knygas), labai aptirpo laikas knygų apžvalgoms. O vis tiek norisi pasižymėti bent trumpas pastabas apie tai, ką perskaičiau. Colleen McCollough – „Erškėčių paukščiai“ Buvome išsirinkę šią knygą knygų klubui kaip klasikinį meilės romaną namų šeimininkėms. Tekstas atitiko lūkesčius, kurie buvo itin žemi: tikėjausi „Santa Barbaros“, ją ir gavau. Veikėjai labai plokšti, nors uždraustos meilės tema matyt visada populiari. Skaityti toliau…

Henry Norman – „All the Russias“

Kai Romos antikvariate man pasiūlė įsigyti 1914-aisiais leistą kelionių po Rusiją įspūdžių knygą, pirmiausia, aišku, žiūrėjau į turinį – ar rašoma čia kas apie Lietuvą? Yra vos keli sakiniai, minimi tik Kybartai (tuo metu – Virbalis, rusiškai Veržbolovo), kurie buvo pagrindiniai vartai traukiniu atvykstantiems į Rusiją iš Vakarų Europos. Autorius labai nesidairydamas po Lietuvą iš karto judėjo į Sankt Peterburgą, tad ilgai galvojau ar visgi verta šią knygą paimti. Bet visgi paėmiau. Skaityti toliau…

Valdas Rakutis. „Prieš panyrant į sutemas. Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“

Knyga išleista labai gražiai, jos kalba paprasta ir populiari, bet, deja, tekstui ir mintims kokybės trūksta. Ši knyga man panaši į istorijos pamokas mokykloje: faktai veja faktus, įvykiai pasakojami be didesnio konteksto, su toli vedančiomis (nebūtinai teisingomis) išvadomis, bet nesuteikia tikro istorijos suvokimo. Autoriui istorijos gylio dažnai pritrūksta, istorinės asmenybės visiškai netikėtai keičia savo pažiūras, veikėjai matuojami XX amžiaus anachronistiniu tautiškumo požiūriu. Su priežasčių trūkumu tekste sutinka net pats autorius: Skaityti toliau…

Darius Pocevičius: „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944-1990. II dalis“

Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios knygos dalis man patiko. Patiko ir „100 istorinių Vilniaus reliktų“. Tikėjausi, kad patiks ir antroji dalis, bet čia laukė nusivylimas. Knygai labai pritrūko redaktoriaus, nueita į per dideles smulkmenas vos ne apie tai, kas kuriam asmeninio namo kambaryje kada darė remontą ar pirko sofą – neįdomu. Per daug išsiplėsta, aprėptos man neimponuojančios asmenybės: tame gal ir nebūtų nieko blogo, bet tiesiog tikėjausi visiškai ne to. Skaityti toliau…

Ross King. „The Bookseller of Florence“.

Kadangi knygos man labai labai patinka, tai „The Bookseller of Florence“ pataikė į dešimtuką: Ross King parašė labai gerą ir įdomų darbą apie penkiolikto amžiaus Florencijos leidėjus. Knygoje begalės pasakojimų apie tai, kaip buvo gaminamos rankraštinės knygos, kas buvo jų pirkėjai, kas jas iliustruodavo, kokios buvo leidėjų maržos (nedidelės) ir kas buvo bestseleriai (be įprastinių religinių knygų išpopuliarėjo Platonas ir kiti Antikos filosofai). Kiekvienas knygos skyrius skaitėsi kaip saldainis tokiam kaip man istorijos mėgėjui. Skaityti toliau…

Neil Taylor: Estonia. A Modern History.

Moderniosios Estijos istorija nėra labai ilga, tad ir knygos apie ją nepasižymi storumu. Bet paskaityti buvo įdomu, juolab, kad knygų išskirtinai apie Estiją man suprantamomis kalbomis nėra daug. Berods, čia pirma angliškai leista knyga apie Estijos istoriją per kone penkiasdešimtmetį. Mūsų kelias su Estija labai panašus, tad skaitant knygą gal labiau kreipi dėmesį į skirtumus, nes apie juos ne tiek daug žinai. Man buvo nauja tai, kad Estijoje (daugiausia salose) tarpukariu gyveno nemaža švedų bendruomenė, o tuo tarpu žydų buvo labai mažai. Skaityti toliau…

Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Skaityti toliau…

John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Skaityti toliau…

Alex Storozynsky: „The Peasant Prince. Thaddeus Kosciuszko and the Age of Revolution“

Kadangi neseniai lankiausi Valdovų rūmų parodoje, skirtai 1791 metų gegužės 3-iosios konstitucijai, vis daugiau turiu noro paskaityti ką nors apie to meto Lietuvos istoriją. XVIII amžiaus pabaiga Abiejų Tautų Respublikai trimis padalinimais pasibaigė tragiškai, tačiau įvykiai tuo metu klostėsi dramatiškai, ir, drąsiai galima teigti, jog net ir būdama politiškai silpna, Respublika buvo viena progresyviausių to meto valstybių pasaulyje. Mūsų Konstitucija užtikrino plačias laisves (nors ir nenuėjo taip toli, kaip norėjo Tadas Kosciuška — baudžiava vis dar nebuvo panaikinta) ir buvo priimta beveik be kraujo praliejimo: galima sakyti, kad Prancūzų revoliucijos idėjos pas mus atėjo taikiai, tik, deja, jos buvo nepalankios išorės priešams, kurie turėjo kitų planų. Skaityti toliau…

Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams. Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Skaityti toliau…

Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“

Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko. Skaityti toliau…

Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.

Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai. Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Skaityti toliau…

Sūduvos Suvalkijos istorija

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti. Skaityti toliau…

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių. Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Skaityti toliau…

James Cortada IBM istorija

James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai. Skaityti toliau…

Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis

Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma. Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Skaityti toliau…

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija. Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau: Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino) Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją: Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Skaityti toliau…

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės. Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Skaityti toliau…

George Orwell: „1984“

1998-siais metais, būdamas vienuoliktoje klasėje, dvejiems metams išvykau mokytis į Angliją, ir pirma knyga, kurią mokytojai man primygtinai siūlė perskaityti buvo Orvelo „1984“. Pamenu, kad man ji padarė nemenką įspūdį: Tarybų Sąjunga dar buvo labai šviežias prisiminimas, tad jaučiausi gerai pažįstąs tikrąjį tos knygos pasaulį. Na, kai kurie dalykai gal kiek per daug fantastiški (tai, kad galima sekti tave per televizorių, kad nuolat galima perrašyti istorinius laikraščius, ir niekas to nepastebi ir pan. Skaityti toliau…

Pradingusios Europos karalystės

Šios knygos jau šiemet tikriausiai nebespėsiu perskaityti, nors liko gal tik keliasdešimt puslapių, tačiau ji patenka į šiemet geriausių skaitytų knygų dešimtuką. Ypač tuo, kiek ją skaitydamas sužinojau naujo. Istoriko Norman Davies knygą „Vanished Kingdoms“ užtikau kažkuriame nenaujų knygų knygynėlyje Londone ir nusipirkau vien dėl to, kad joje yra vienas (bene išsamiausias) skyrius apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga stora ir rimta: tai penkiolikos skirtingų, nebeegzistuojančių Europos valstybių istorijos (tiesa, „nebeegzistuojančių“ gal kiek naudojamas laisvokai – rašoma ir apie Airiją, ir apie LDK, kurios vis dar gyvuoja panašiais vardais, bet jau kaip respublikos. Skaityti toliau…

Arabiška laiko zona

Pasirodo, jog iki 1968-ųjų metų Saudo Arabijoje buvo naudojamas labai senas ir keistas laiko zonos nustatymo metodas: para buvo suskirstyta į 24 valandas, tačiau jų trukmė kiekvieną dieną keisdavosi. Tik saulei nusileidus laikrodžiai būdavo iš nustatomi ties nuliu ir prasidėdavo naktis, kuri tęsdavosi iki saulėtekio. Naktis, kaip ir diena, buvo padalinta į dvylika lygių dalių: žiemą nakties valandos gaudavosi kiek ilgesnės nei vasarą. Ši sistema ne tokia jau ir nepraktiška: saulei leidžiantis visada muedzinas kviečia maldai, tad tai ir laikas, kai visi pasitikslina savo laikrodžius. Skaityti toliau…

Osmaniškas 1803 metų Lietuvos-Lenkijos žemėlapis

Kai paskutinį kartą buvau Stambule, kažkuriame antikvariate užtikau keletą Osmanų imperijos laikais leistų žemėlapių. Išmarginti arabiškais rašmenimis, bet su pažįstamomis krantų linijomis – savotiškai užburianti egzotika. Pasidomėjau, gal buvo kada išleistas ir Lietuvos žemėlapis: ir iš tiesų, internete radau, jog tokio būta. Lietuvos-Lenkijos žemėlapis pasirodė jau pačiame pirmame musulmoniškame pasaulyje vakarų maniera išleistame atlase Cedid Atlas Tercümesi. Lietuva-Lenkija (Lechistanas) 1803 metų Osmanų žemėlapyje Naivu būtų ieškoti kur įsigyti šio žemėlapio originalą, mat, pasirodo, buvo išleista tik 50 šio atlaso kopijų. Skaityti toliau…

Robertas Luisas Stivensonas Samoa salose

Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų. Skaityti toliau…

Charles D. Ellis: „The Partnership“

Skaičiau šią knygą keturis mėnesius. Nors ne. Pradėjau ją skaityti dar prieš dešimtmetį, vos tik jai išėjus. Tuomet jos nepabaigiau – buvo krizė, buvo kitų reikalų, o šis storas veikalas reikalavo daug dedikacijos: šiemet teko pradėti jį iš naujo. Po dešimtmečio įspūdžiai apie Goldman Sachs ir pačią finansų industriją kiek pasikeitę, nors knyga vis tiek patiko. The Partnership yra knyga apie vieno (pačio) garsiausio investicinio banko Goldman Sachs istoriją. Joje išsamiai rašoma apie taip, kaip buvo kuriamos vienos ar kitos verslo linijos, kokiais principais buvo vadovaujamasi, kaip jiems pavyko įeiti į vieną ar kitą rinką ir panašiai. Skaityti toliau…

Joseph Frank: Vilnius XIX amžiuje. Atsiminimai

Suvalgiau šią storoką knygą per dvi dienas. Ne visos dalys buvo labai įdomios, kai ką norėjosi praleisti, bet Vilniaus gyvenimas XIX amžiaus pradžioje atsiskleidė ryškiomis spalvomis. Josefas Frankas – garsus austrų kilmės gydytojas, pakviestas į dėstyti medicinos į Vilniaus Universitetą. Į Vilnių jis atvyko kartu su savo tėvu, dar žymesniu gydytoju, kuris Vilniuje užsibuvo tik labai trumpai, mat jam greitai buvo pasiūlyta kraustytis į Peterburgą ir tapti asmeniniu caro šeimos gydytoju. Skaityti toliau…

Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“

Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas. Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Skaityti toliau…

Mark Twain, Charles Warner: „The Gilded Age“

Paauksuotas amžius – toks laikotarpis JAV istorijoje, kur viskas lyg ir tviska auksu, bet giliau pakapsčius tikro aukso rasi nedaug. XIX amžiaus pabaigą ir laikus po JAV pilietinio karo vaizduojantis Marko Tveno bei Charles Warner’io romanas buvo toks įtaigus, jog davė pavadinimą ištisai erai. Nepasakyčiau, kad ši knyga skaitėsi lengvai ir maloniai: nemanau, kad tai aukščiausi Marko Tveno literatūriniai pasiekimai. Tačiau to meto dvasia atskleista labai neblogai. Lygiai kaip ir kai kurie dabartinės JAV politikos bruožai: lobizmas, korupcija, valstybės lėšų švaistymas savo politinei galiai bei finansinei gerovei kurti. Skaityti toliau…

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko. Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Skaityti toliau…

Tim Birkhead. The Wisdom of Birds. An Illustrated History of Ornithology

Šią knygą nusipirko žmona, nes ji domisi senovinėmis graviūromis – o paukščių graviūros ypač gražios. Tik graviūrų knygoje buvo kiek mažiau nei tikėtasi (nesupraskite neteisingai, jų tikrai nemažai, bet visgi joje yra ir gana daug teksto), tad knyga pateko į mano rankas. Kadangi kartas nuo karto man patinka perskaityti knygą apie tai, ko visiškai nenutuokiu, ornitologijos istorija puikiai tiko. Apie paukščius tikrai nieko iki tol nežinojau. O knyga buvo tikrai įdomi: tiek dėl to, ką galima sužinoti apie paukščius, tiek apie pačią mokslo istoriją. Skaityti toliau…

Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė. Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Skaityti toliau…

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų. Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Skaityti toliau…

Dekamerono lovos apgaulės

Jau keletas mėnesių po truputį stumiuosi per Bocaccio „Dekameroną“ – viduramžių pasak(ojim)ų rinkinį. Istorijos visai įdomios, o jose gerai atsispindi tuometinis miestelėnų gyvenimas: kad ir kokie sunkūs ar religingi laikai, vis tiek dauguma temų sukasi apie seksą ir viliojimą. Net aštuoniose istorijose pasikartoja„lovos apgaulės“ (angl. „bed-trick“) motyvas, kuris man šiais laikais sunkiai suprantamas: kokiam nors veikėjui miegant, į jo lovą vietoj žmonos įsliūkina kita moteris ir su juo pasimyli, o vyriškis nieko keisto nepastebi. Skaityti toliau…

Christopher I. Beckwith – „Empires of the Silk Road“

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų. Skaityti toliau…

Alev Lytl Croutier – „Harem: the World Behind the Veil“

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Skaityti toliau…

Phil Knight: Shoe Dog

Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie kompaniją Nike: tai vienas stipriausių prekinių ženklų. Jos įkūrėjo Phil Knight memuarai labai asmeniški bei nuoširdūs: čia daugiau asmeninių išgyvenimų nei verslo gudrybių ar strategijos. Gal dėl to ši knyga ir yra tokia patraukli: žmogus, sukūręs tokią žymią kompaniją, apie savo nueitą kelią pasakoja jautriai, paprastai ir žmogiškai. Buvo ir klaidų, nemažai suklupimų, paklydimų, kartais ir pykčio, išdavysčių, per mažai dėmesio aplinkiniams žmonėms, mažai laiko šeimai, mažai laiko sau. Skaityti toliau…

Michael North – „The Baltic. A History.“

Ganėtinai keista į rankas paimti istorijos knygą, kuri kaip ir beveik apie tavo regioną, bet ne visai: nors ir priskiriame save prie Baltijos valstybių, atrodo, jog tai daugiau tik pavadinimas. Baltijos mūsų istorijoje labai nedaug. Nebuvome mes nei pirkliai, gabenę Hanzos prekes į Liubeką, nebuvome mes vokiečių riterių palikuonys, Livonijos ir Kryžiuočių ordino jėgomis skiepiję katalikybę, nebuvome mes ir Skandinavijos karalių intrigų objektais. Na, gal kažkiek ir buvome, bet Lietuva ir Lenkija Baltijos jūros regione atliko periferinį vaidmenį, dažniausiai LDK minima kaip ta keista nenugalima pagonių ar kiek vėliau katalikų (kai jau visur sklido reformacijos idėjos) šalis, labiau žiūrinti į Ukrainos bei Baltarusijos pusę nei į Baltijos jūrą. Skaityti toliau…

David Rohde: „Endgame“. Žurnalistinis pasakojimas apie Srebrenicos žudynes.

Jei tai būtų išgalvota istorija apie karą, ši knyga savo ryškiu pasakojimu ir keliamomis emocijomis patektų tarp stipriausių mano skaitytų kūrinių. Pradėjus versti puslapius nebegali sustoti, nors ties kiekvienu skyriumi viskas darosi tik baisiau ir baisiau. Rydamas pastraipą po pastraipos žinai, jog geruoju čia anaiptol nesibaigs: desperacija auga ties kiekviena generolų klaida, kiekviena politikų neveiklumo valanda ir kiekvienu naiviu sprendimu nesipriešinti blogiui. O juk tai ne išgalvotas karinis romanas: tai tikras žurnalisto pasakojimas apie tai, kaip 1995-aisiais Bosnijoje per dešimt dienų Jungtinių Tautų taikdariai olandai nesugebėjo pasipriešinti serbams, kurie užėmė Srebrenicos anklavą ir išžudė 7-8 tūkstančius musulmonų vyrų. Skaityti toliau…

Ką skaičiau migdydamas dukrą

Nebūčiau pagalvojęs, kad susilaukus dukros atsiras tiek daug laiko skaitymui. Kuo ji neramesnė, tuo ilgiau ją reikia nešioti ant rankų ir migdyti savo glėbyje. Kuo ji neramiau miega, tuo ilgiau ją reikia glausti prie krūtinės ir tuo vėliau perkelti į lovytę. Kuo ilgiau ją tyloje migdai glėbyje, tuo daugiau puslapių perverti Kindle skaityklėje. Dešimt knygų per penkias savaites. Sydney Finkelstein – „Superbosses“. Yra tokių puikių vadovų, su kuriais labai norisi dirbti, nors žinai, jog bus labai sunku: iš tavęs bus daug reikalaujama, bet su šypsena arsi po devyniais prakaitais, nes jie ras kaip tave tinkamai motyvuoti. Skaityti toliau…