Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Palikite komentarą