John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.

Everyone’s worst fear is a Rechtsfreier Raum. A space with no rules is where the powerful exploit the weak.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Knygoje gerai paaiškinamos vokiečių tautos kaltės jausmo ištakos: pasirodo, kokį dvidešimtmetį nuo karo pabaigos jis nebuvo labai stiprus – kare kaip kare, jūs irgi bombardavot mūsų civilius ir lyginot su žeme mūsų miestus. Tačiau nuolatinis kalimas į galvą, jog dėl pasaulio karo kalta visa tauta paliko daug pėdsakų kolektyvinėje sąmonėje: dabar tai leidžia jiems jaustis moraliniu pasaulio lyderiu. Juk jie vieninteliai priėmė tiek pabėgėlių iš Sirijos, juk jie tiek daug lėšų skiria Europos sąjungos nelygybei naikinti, remdami Pietų Europos šalis ir panašiai. Dar iki šiol vokiečiai moka 5.5 procentų pajamų solidarumo mokestį, kuriuo finansuojama Rytų Vokietijos integracija. Nes reikia visiems padėti. Kai kas net baiminasi, kad taip Vokietija gali tapti „moraline pasaulio supergalia“, o viename sakinyje einantys žodžiai „Vokietija“ ir „supergalia“ daug ką verčia jaustis nejaukiai.

Langsam aber sicher. Lėtai, bet saugiai. Toks galėtų būti Vokietijos devizas. Tai jaučiama ir vokiškame versle: visokie startupai tėra keisti amerikonų ir britų išsigalvojimai, verslas negali dirbti tik dėl plėtros ir besaikio pelno siekimo. Vokiečiams nesuprantama, kaip galima steigti bendrovę, su tikslu kuo greičiau ją užauginus ją brangiai parduoti: Vokietijos milijardieriai verslų neparduoda, o išlaiko savo privačiose rankose, verslo pardavimas skamba lyg išdavystė, savo identiteto atsisakymas. Pelno siekimas irgi ne pagrindinė motyvacija – verslas kuriamas tam, kad save realizuoti, kad ką nors sukurti naujo, tapti gerbiamu visuomenėje. Dėl to vokiečiai nesukūrė amazon.com, Google ar Facebook, bet vis dar laikosi ant kokybiškų daiktų gamybos. Ir, bent jau kol kas, milijardierių skaičiumi ne tiek jau daug atsilieka nuo anglosaksų.

‘When I think of selling my company, I get stomach cramps,’ Tim says. ‘You wouldn’t be respected by your neighbours,’ Tom adds. ‘You’d be running away from your responsibilities. You’d be called a coward.’ Nor should company bosses lord it over others. Seek to be part of the best organization; don’t try to be the best individual. Don’t boast. The term they use is demütig, humble.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Įdomu buvo skaityti ir apie rytų bei vakarų Vokietijos skirtumus: keturiasdešimt metų socializmo paliko stiprų antspaudą visuomenėje ir jį ne taip jau lengva ištrinti. Berlynas yra vienintelė sostinė Europoje, kurios BVP gyventojui yra mažesnis nei visos šalies vidurkis. Be technologijų startuolių Berlyne nelabai kas gaminama, tad tarp turtingų bavarų Berlynas turi pašalpų prašytojų miesto reputaciją: ten tik politikai, žurnalistai, lobistai, menininkai, studentai ir hipiai. Rytų Vokietija iki šiol balsuoja kitaip nei Vakarų vokiečiai, ir, atrodo, kad skirtumai tarp Wessi ir Ossi pastaruoju metu tik didėja. Kaip ir bet koks susiskaldymas kitose šalyse.

Bet kaip ten bebūtų, JAV ir Britanijai kreipiant mažiau dėmesio į tarptautinius reikalus, Europos Sąjungos reikšmė didėja, o šios pagrindinis balsas ir nuomonės formuotoja yra Vokietija. Taip jau gaunasi, kad ji dabar turi šansą (o gal ir moralinę prievolę) atstovauti Europos vertybes, kovoti prieš autoritarizmą, nacionalizmą, kiršinimą, anti-moksliškumą ir kvailybę. Bent jau vokiečiai turėtų žinoti, kas gaunasi, kai į tai numojama ranka.

2 Comments

  1. “Pelno siekimas irgi ne pagrindinė motyvacija – verslas kuriamas tam, kad save realizuoti, kad ką nors sukurti naujo, tapti gerbiamu visuomenėje.” – oj nebuciau toks tikras.
    Jei jau visi tie Krupp, Thysen, Basf ir Agfa yra tokie minksti ir pukuoti, tai tik del to, kad atmintis trumpa. Jei moki rusiskai, yra ilgas (2.5h) bet gana issamus praktiskai 100 metu laikotarpio pasakojimas apie vokiska kapitalizma. Ir jo idejas.

    1. Krupp, Thysen, Basf ir Agfa ne visai Mittelstand. Be to, po Antro pasaulinio karo viskas pas vokiečius labai pasikeitė – istorijos gėda tapo pagrindiniu tautos bruožu. Iš dalies tai ir lemia, kad turtu nėra kuo didžiuotis, nes, tikėtina, dalis jo buvo uždirbta keistokomis aplinkybėmis prie nacių valdžios.

Palikite komentarą