Christopher Wylie: „Mindf*ck: Inside Cambridge Analytica’s Plot to Break the World“

Kaip tik JAV rinkimų metu pasitaikiusi po ranka knyga apie „Cambridge Analytica“ buvo labai į temą. Gal iš knygos tikėjausi šiek tiek daugiau nei gavau, bet tikrai nenusivyliau – perskaičius susidaro įdomus vaizdelis apie šiuolaikinius socialinius tinklus, renkamus duomenis, duomenų mokslą ir juodąsias viešųjų ryšių technologijas, propagandą. Nemažai kam „Cambridge Analytica“ pavadinimas asocijuojasi tik su neteisėtu Facebook duomenų panaudojimu rinkimų kampanijoms, bet manau, kad esmė ne čia: jei duomenų šaltinis bus ne Facebook, atsiras kažkas kitas, jei ne „Cambridge Analytica“ – bus kokia nors anoniminė trolių ferma Peterburge. Svarbu suprasti, kad esame informacinio karo taikiniai, ir tas karas dėl mūsų sąmonės vyksta nuolat: kai skaitai delfio komentarus, kai piktiniesi vieno ar kito Facebook veikėjo pareiškimais, kai skaitai pyktį keliančias žinias apie Verygą. Neapykanta, susipriešinimas – tai šio karo pasekmės.

Live geo-tracking, once reserved for convicts’ ankle bracelets, was added to our phones, and what would have been called wiretapping in years past became a standard feature of countless applications. Soon we were sharing personal information without the slightest hesitation. This was encouraged, in part, by a new vocabulary. What were in effect privately owned surveillance networks became ‘communities’, the people these networks used for profit were ‘users’, and addictive design was promoted as ‘user experience’ or ‘engagement’.

Christopher Wylie – „Mindf*ck“

Šis karas tapo įmanomas todėl, kad apie mus pasidarė labai lengva rinkti informaciją: seniau GPS apyrankėmis buvo sekami tik nusikaltėliai, o dabar kiekvienas GPS sekimo prietaisą nešiojamės kišenėje. Galima matyti viską, ką skaitai, galima išmatuoti, kiek sekundžių ilgiau domiesi tau patinkančiu straipsniu. Galima žinoti, kas tavo draugai, galima žinoti, kur ir ką perki bei ką valgysi vakarienei. O kai tiek daug apie žmogų žinai, gali pradėti atakuoti jo silpnąsias vietas: gal jis jaučiasi nesaugus tarp migrantų, gal jam nepatinka sveikatos apsaugos sistema, gal jis bijo, kad iš jo atims ginklus, kuriais jis taip didžiuojasi. Taip, lašas po lašo, galima užauginti „alternatyvią dešinę“ – gal ne kiek užauginti, kiek leisti jai pasijausti stipriai, leisti jai laisvai reikšti savo pyktį ant kito pasaulio, kuris anksčiau lyg ir buvo gniaužiamas. Pradedi pykti ant gėjų, negrų, skiepų, mokslo, demokratų ir intelektualų, ir matai, jog darai tai ne vienas – pasirodo ir tavo kaimynai tokios pačios nuomonės. O kai visi kartu, tai jau – jėga, ir su šia jėga visiems reiks taikytis.

Silicio slėnis šioje dramoje spindi ne kaip: naiviai tikėdami, kad algoritmai ir technologijos vienareikšmiškai neša tik gėrį pasauliui, į daugelį problemų jie žiūri inžineriškai, bet ne filosofiškai, per moralės prizmę. Sprendžiami klausimai, kaip padidinti vartotojų socialiniuose tinkluose praleidžiamą laiką, ar kaip automatiškai algoritmo pagalba blokuoti melagienas, bet tai tik makiažas ant besiraukšlėjančio veido – nes iki galo neužduodamas klausimas, ar apskritai tokie socialiniai tinklai sukuria vertę visuomenei.

There is very little difference between a user endlessly swiping for more content and a gambler pulling the slot machine lever over and over.

Christopher Wylie – „Mindf*ck“

Palikite komentarą