Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

12 Comments

  1. Ponai, turite nomophobia. Aš irgi jau užsiknisau su tais soc tinklais. Dabar mėnesį sėdžiu be FB ir labai gerai. Padėjo “unfollow all” ir šitas appsas friendly,io. Ištryniau visus native appsus ir pasilikau tik ant šito, taip susinepatoginus visus soc. puslapius, mano lnkomumas ten ženkliai krito.

  2. Sutinku, mūsų dėmesys paskęsta soc. turinio triukšme ir taip išeikvojame laiką, kurį galėtume praleisti prasmingiau. Manau palaipsniui išmoksime išfiltruoti kas mums tikrai vertinga. Tas pats buvo/yra su tv. Žmonėms reikia “užimti” sąmonę ir pvz. tiesiog žiūrėti tv ar scrollinti facebook yra patogu, nes visada po ranka,
    nereikia daug “brain power”, nauja, įdomu ir pan.

    O dėl kūrybos tai manau viskas yra ok. Ne visi nori, gali, turi kurti. Tie kas nori, tie kuria ir gali tai parodyti ne tik kaimynui, bet jau pasauliui: rašo blogpostus, filmuoja youtube, tiktok. Natūralu, kad tik mažuma tikrai kuria kažką naujo, originalaus, vertingo. Ir ta mažuma sulaukia ne tik like’ų, bet ir tikro įvertinimo, pripažinimo.

    1. Na, taip jau susiklostė, kad kai turi priėjimą prie viso pasaulio kūrėjų, kažkaip natūraliai lyginiesi su jais ir rodyti savo kūrybą kaimynui tampa gėda – juk tikrai neprilygsi pasaulinėm žvaigždėm. Kitaip tariant, lengva prieiga prie pasaulinio lygio kūrybos išugdė nepilnavertiškumo jausmą, nebeliko stiprios varančios jėgos – aplinkinių padrąsinimo. Todėl lengviau rinktis likti pasyviu stebėtoju ir nestatyti savęs į nepatogią padėtį.

      1. O ar ne aplinkiniu, priklausanciu skirtingiems burbulams, vertinimo baime ir yra pagrindinis savicenzuros veiksnys? Abejoju ar kazkas liaujasi postines del kompleksu lyginant save su “pasaulinem zvaigzdem”. Dazniausiai tai yra nesibaigiantis trolinimas arba cancelinimas, jei ta nuomone yra kitokia (net nebutinai priesinga) nei vyraujanti tuose burbuluose (kuria, beje, formuoja mazas procentas aktyviu ir nesukalbamu arsuoliu).

        1. Taip, taip, pagrindinis savicenzūros veiksnys yra vertinimo baimė. Bet jei anksčiau tavo kaime niekas nebuvo iki operos nuvažiavęs, tai tavo dainavimas jiems atrodydavo labai geras, bet dabar visi operos įrašų prisiklausę ir kaimyno dainos įspūdžio nebekelia.

  3. Pastebėjau ir aš tai, kad po truputį tapau pasyviu vartotoju.

    Instagrame postą įkeliu kokį kartą į metus, viskas per stories ir dar visokie memes kolegoms ir draugams. Facebooke visą turinį ištryniau. Geresnis jausmas, kai nelieka kažkokio tai footprint – paskaitai savo kontentą, rašytą prieš 10 metų ir raudonis išpila. Galvojau Facebook’e būtų įdomus konceptas, jei jau kažką postint, tai ištrint viską reguliariai. Bet čia gal muša tas nepasitikėjimas savimi ir savo protiniais gebėjimais, kai pilna vat protingesnių žmonių, kurie viską raiškiau sudėtų.

    O tas nesąmoningas scrollinimas išties jaučiasi kaip koks žalingas įprotis lentynoj greta tikų – liūdniausia, kad suprantu, kad šitą turinį jau mačiau kokius 3 kartus, bet scrollinu ir tiek.

    Bet užtat trollint smagu.

    P.S. net ir čia žiūriu į savo komentarą, cursorius ant “Post Comment” ir galvoju – ar aš čia kažką prasmingo parašiau? Ar verta postint? Gal tiek to? :)

  4. Aš Facebooką skaitau ne telefone, o tik kompiuteryje. Skiriu jam 2 kartus po savaitę po 1-2 valandas vienu prisėdimu. Nieko nerašau, kartais pakomentuoju. Tokiu būdu vartojant man socialinis tinklas yra visai priimtinas.

Palikite komentarą