Olga Tokarczuk – „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“

Och, sunku net rasti taiklų žodį, kuriuo galėčiau apibūdinti Olgos Tokarčiuk knygą „Varyk savo arklą per mirusių kaulus“ (pavadinimas, beje, yra Viljamo Bleiko citata). Angliškai sakyčiau quirky. Čia ta gerąja prasme, kur viskas kažkaip nuostabiai keista ir žavinga, kur nuolat tenka stebėtis, dyvytis ir su didžiausiu malonumu versti lapą po lapo.

Knygos pagrindinė herojė – keistoka pagyvenusi vienišė, gyvenanti kaime. Nepaisant to, kad ji linkusi į horoskopus – ji nutapyta taip meistriškai, kad su ja susitapatini labai lengva. Nesunkiai gali įsigyventi į bambeklės pensininkės gyvenimą ir pasaulį pradėti matyti jos akimis. O dar ji – intelektualė, besimėgaujanti Viljamu Bleiku, mokanti vaikus anglų kalbos. Artimas herojus.

Knygos tema – ne iš lengvųjų: kas turi teisę žudyti, kuo brakonieriai skiriasi nuo medžiotojų, kas mums davė teisę spręsti, kas gyvens? Ir čia ne vien apie gyvūnų teises, kabinama žymiai giliau. Įsipina ir nepritapimo, vienišumo temos, individo kova su nusistovėjusiomis normomis, o gal ne tiek normomis, o tik su vėjo malūnais.

Visa tai vainikuoja ypatingas pasakotojos balsas, taikliai parinkti žodžiai, tamsokas, ironijos kupinas tekstas ir daug netikėtų minčių bei pastebėjimų. Malonumas skaityti.

Palikite komentarą