Egidijus Aleksandravičius: „Adamkus“

Kai Vagos knygyno populiariausių naujų knygų dešimtuke pamačiau naują Egidijaus Aleksandravičiaus knygą apie Valdą Adamkų, ilgai svarstyti nereikėjo: domino tiek rašytojo, tiek biografijos herojaus asmenybės, tad nenuostabu, kad iš knygos tikėjausi nemažai. Deja, ji tapo metų nusivylimu. Negalėčiau jos pavadinti niekaip kitaip kaip Adamkaus hagiografija, šventojo gyvenimo aprašymu. Esu skaitęs paties Valdo Adamkaus dienoraščius – jie žymiai labiau savikritiški, žmogiški, arčiau realybės, geriau atskleidžiantys prezidento asmenybę. Juk visi klysta, visi turi silpnumo akimirkų, ir ne viskas gyvenime būna tik teigiama.

Knygoje erzino ne vien tik panegirikos stilius. Knygos kalba, lyg Vilniaus Rožytės apdarai, perpildyti pompastiškų pasikartojančių išsireiškimų, kuriuos skaitydamas vis cituodavau žmonai, tik greitai šis žaidimas mums nusibodo – galėjai cituoti kas antrą pastraipą. Turbūt problema tame, kad autorius stengėsi parašyti ne istoriko darbą, o populiarų kūrinį, kuriame susipina ne vien įdomus pasakojimas, bet ir raiški lietuviška kalba. Taikyta į literatūros klasikus, bet manau, kad nepavyko.

Bėda ir tame, kad istorijos mokslo požiūriu ši knyga irgi nenusisekusi: vadovautasi ryškiai per mažai šaltinių. Daugiausiai remtasi pačio Valdo Adamkaus publikacijomis, dienoraščiais ir pokalbiais su juo. Tame nieko labai blogo matyt nėra, tačiau knygoje piešiamas paveikslas labai paviršutiniškas, per ne lyg teigiamas ir nusaldintas. Suprantama, apie Valdo Adamkaus jaunystę ar karo metus sunkoka surinkti dokumentinių įrodymų ar liudininkų pasakojimų (nors, aišku, tai būtų labai vertinga istoriniu požiūriu), tačiau net ir ne tokie šlovingi antrosios Adamkaus kadencijos metai knygoje užima labai mažai vietos. O juk su juo dirbusių žmonių yra daug, prie pilno paveikslo daug kas galėtų pridėti savo spalvų. Tik, deja, šia galimybe nepasinaudota.

Kad ir kaip ten būtų, Valdas Adamkus yra svarbi asmenybė Lietuvos istorijoje, žymiai labiau teigiama nei prieštaringa. Tačiau norint suprasti jo pasaulėžiūrą geriau skaityti jo paties dienoraščius.

2 Comments

  1. Petrai, aš vis pamenu jus, dar nuo moksliuk.as laiku, kai apie perl rašydavote. Pasidarė smalsu, noriu pasiteirauti jūsų:
    1. daug skaitote, ką darote su įsigytomis knygomis, nes reikia vos ne savo namų bibliotekai vietos turėti?
    2. Gal skaitote el. knygas? Domina kokį prietaisą naudojate? Aš esu išbandęs Kindle (2 edition), Ipad, Laptop ekranus – niekas neprigijo, akys pavargsta, informacija kažkaip ne taip skaitosi.

    1. Įvairiai būna. Dažniausiai pasilieku tik tas perskaitytas knygas, kurios patiko, arba kurios turi asmeninę vertę – tarkim, pažįstu autorių. Kas netelpa į lentynas, tą arba parduodu arba atiduodu. Kartas nuo karto taip „apsivalau“ ir atiduodu prisikaupusias knygas norintiems.
      Elektronines knygas skaitau Kindle Paperwhite. Per pandemiją sunku buvo keliauti ir įsigyti popierinių angliškų knygų (man didžiausias malonumas užeiti į knygyną Londone ir prisipirkti visą glėbį knygų – net tokių, kur net nežinojau kad man gali būti įdomios), tad daug jų pirkau per Kindle. Dabar apie pusę knygų skaitau elektroniniame formate.

Palikite komentarą