Mėnuo be socialinių tinklų
Praėjo mėnuo nuo paskutinio apsilankymo Facebooke. Tą laiką nesilankiau ir Instagrame, per šį mėnesį perskaičiau tik kelis Twitterio threadus, į kuriuos mane gana netikėtai nuvedė nuorodos internete. Pirmas kelias dienas buvo šiek tiek sunku – bent jau iki tol, kol šių programėlių neišsitryniau iš pagrindinio telefono ekrano. Buvo susiformavę tokie nevaldomi įpročiai, kad bet kurią nuobodulio akimirką instinktyviai griebdavau telefoną ir atsidarydavau Facebook naujienų srautą: užteko, kad Facebook neliktų pagrindiniame ekrane, kad šis įprotis apmalštų. Tiesa, jis vis dar visiškai neišnyko: nuobodžiaudamas vis dar griebiu telefoną, perskaitau naujienų portalus, ir, susigėdęs, vėl jį paslepiu kišenėje. Ką mes veikdavom laukdami lifto prieš dvidešimt metų?
Įdomu, kad po kelių dienų abstinencijos socialinių tinklų visai nepasigedau. Nepasigendu jų ir dabar, mėnesiui praėjus. Tikriausiai nepasigesiu ir toliau, nes planuoju ir toliau stengtis juose lankytis retai. Supratau, jog didžioji socialinių tinklų turinio dalis yra tapusi visiškai man neaktuali: asmeninės draugų naujienos jau seniai dingo iš Facebook, jame dominuoja „influencerių“, nuomonės formuotojų ir aršiausių politinių nuomonių srautas. Apie tai, kuo gyvena draugai, labai smagiai sužinojau vakarėliuose ar asmeniniuose susitikimuose – buvo gera pabendrauti gyvai. Kiekvienos dienos naujienos apie tai, ką pasakė Šimonytė ar kuo pasipiktino Nausėda – ne itin svarbios. Net jei tą dieną naujienų sraute tai atrodo svarbu, bet ar dabar, po mėnesio, verta būtų jas skaityti? Atsitolinęs supranti jų menką vertę.
Svarbiausia, šį mėnesį gyvenau gana ramiame burbule, kuriame vakserių/anti-vakserių, Kinijos-Taivano, Galimybių paso / gėjų / šeimų maršo diskusijos beveik neegzistavo. Ši ramybė – neįkainojama, jaučiu, kad pats tapau geresnis ir mažiau teisiantis. Net kai kurie aršūs pažįstami, kurių aštrias mintis prieš skiepus tekdavo kasdien skaityti, tapo visai normaliais žmonėmis: pasirodo, kad jie ne vien tik visą gyvenimą dedikavę kovai prieš sistemą, jie ir knygas skaito, ir dovanas perka ir šiaip yra mieli, šilti, žmogiški žmonės. Gal ir su ydomis, bet ne tokie jau radikalūs. Susipriešinimo už Facebook ribų yra žymiai mažiau. Ir tai man labai patinka.
Vienintelis dalykas, kurio šiek tiek gaila prarasti – Facebook eventai. Pažįstami mėgsta naudotis Facebook draugams kviesti į svečius, gimtadienius ar pasibuvimus, tad jei nesinaudoji Facebook – gali kvietimo ir nepamatyti. Na, artimiausi draugai pakviečia asmeniškai, bet šiokio tokio nepatogumo yra. Visa kita – vien pliusai.
Nesakau, kad liksiu visiškas socialinių tinklų abstinentas, bet tikėtina, jog mano juose praleistas laikas išliks dešimteriopai mažesnis nei būdavo prieš šį eksperimentą.