Romas Treinys – „Dziedas“

Sunku šią knygą vertinti vienu matu – galėtum sakyti, kad neišpasakytai skani, tik iki galo neišmaišyta ir vietomis prėska, su nuobodžiais grumzuliukais. Jei būtų vien pasakojimas apie Plunksnelę ir Dzūkijos kaimus – „Dziedas“ būtų viena labiausiai man patikusių šiuolaikinių lietuviškų knygų. Tačiau dalys apie senesnius laikus – ne tokios ryškios, labiau mėgėjiškos, nedarančios įspūdžio, tad net nežinau, kaip šią knygą vertinti kaip visumą. Gal tiesiog pritrūko gero redaktoriaus? Deja, nesužinosime, nes autorius jau miręs. O ir knygos kelias į leidyklas nebuvo labai lengvas.

Noriu pagirti knygos dalis apie tarpukario ir šių laikų Dzūkiją: fantazijos ten nemažai, bet kaimo charakteris ir veikėjai nupiešti talentingai, galėtum ir patikėti, jog viskas taip ir buvo. Gal ir galima sakyti, kad tai gana paprastas pasaulis – visada žinai, kas atstovauja gėriui, o kas blogiui – bet bravūros, optimizmo ir šaunumo herojams nestinga net sunkiausiomis bei žiauriausiomis akimirkomis. Dzūkijos žmonės visada turi savo požiūrį į pasaulį, ir žaidžia ne stipriųjų primestomis taisyklėmis – iš esmės, jie nepalaužiami. Gal tai ir naivus požiūris, bet jis kažkuo žavus, tokio optimizmo mūsų romanuose mažoka, mes mieliau linkę giedoti graudžius verksmus. Su malonumu tokių herojų kompanijoje išlenkčiau alaus po kaimo beržu ir išklausyčiau jų porinamas neįtikėtinas istorijas. Na, arba jas galima perskaityti šios knygos puslapiuose. Beveik taip pat gerai.

Palikite komentarą