Peter Godfrey-Smith: „Other Minds“
Man visada labai knieti į rankas paimti knygą, kurioje rašoma apie dalykus, kurių nei kiek neišmanau. Ši knyga – apie aštuonkojus. Rimtus mokslininkus ir biologijos mėgėjus ši knyga gal ir nuvils, nes ji parašyta labiau tokiems kaip mirtingiesiems kaip aš (paskaičius apžvalgas Goodreads‘uose galima pamanyti, jog knyga per daug paviršutinė, bet juk toks ir yra paprastų mokslo populiarinimo knygų tikslas). Suvalgiau per pusantros dienos, pasičepsėdamas.
Evoliuciškai mes nuo aštuonkojų skiriamės labai seniai – turime žymiai daugiau bendro su žuvimis, vėžliais ar paukščiais nei su jais. Nepaisant to, aštuonkojai atrodo labai protingi: jie atpažįsta žmones, sugeba atsisukti stiklainį, turi savitą charakterį, atrodo, kad turi ilgą atmintį. Be to, jie moka reikšti emocijas, prisitaikyti prie aplinkos, visapusiškai atrodo, jog jie yra mąstantys. Bet biologiškai jie nuo mūsų labai skiriasi. Jų akys nemato spalvų, jų kojos veikia beveik savarankiškai nuo smegenų, jie puikiai moka keisti savo spalvą tam kad susilietų su fonu, nors net neaišku, kaip jie tai padaro – juk spalvų jų akys neskiria. Gal tai kažkokia instinktyvi odos reakcija, o gal jie „mato“ per odą?
This is probably the closest we will come to meeting an intelligent alien.
– On Octopuses
Pati įdomiausia knygos dalis visgi buvo apie pasvarstymai apie tai, ar mes galime iki galo suprasti, ką jaučia ir ką išgyvena gyvūnai. Ar jie mato taip pat kaip mes? Ir net jei jie mato tą patį vaizdą (t.y. jų akių struktūra panaši į mūsų) ar jų smegenys tą vaizdą apdoroja panašiai kaip mes? Ar mes iš viso galime gerai įsivaizduoti, koks yra varlės ar aštuonkojo pasaulio suvokimas? Kartais net neaišku, ar gyvūnai vienodai jaučia skausmą, ką jau kalbėti apie tokius gyvūnus, kurių nervų sistema labai skiriasi nuo mūsiškės. Kai pasakojama apie tai, kad aštuonkojo kojos veikia savarankiškai, nepriklausomos nuo galvos, sunku tai net įsivaizduoti.