Colin Thubron: „The Amur River: Between Russia and China“

Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį. Kelionės juk ne apie vaizdus, jos – apie emocijas.

Aišku, keliauti Tolimųjų rytų upe Amūru nuo pat jo ištakų Mongolijoje, iki žiočių Ochotsko jūroje sugalvotų ne bet kas. Žurnalistas ir keliautojas Colin Thuborn po Rusiją keliavo dar Sovietų Sąjungai gyvuojant, tad gana neblogai pažįsta Rusijos gyventojus, moka rusų kalbą. Tolimieji Rytai jį irgi nuolat traukia, jis labai daug žino apie šio regiono istoriją. Tai matosi ir knygoje: ją skaitant sužinojau daugybę įdomių faktų apie Rusijos ir Kinijos santykius, apie Nerčinsko sutartį 1689-aisiais, kuria Kinija su Rusija pasidalino pietų Sibirą (ir Kinija gavo didelius plotus į šiaurę už Amūro upės), apie vėlesnes sutartis, kuriomis Rusija perėmė Kinijos teritorijas prie Chabarovsko ir Vladivostoko, apie trumpai gyvavusią Želtugos respubliką, apie mongolų ordas ir rusų užkariautojus, mandžiūrų tautelės likučius ir dar daug daug visokiausių faktų faktelių. Palei Amūro upę turistų nesutiksi, tad bet koks užsienietis kelia įtarimų tiek Kinijoje, tiek Rusijoje. O jis ypač įtartinas dėl to, kad tiek visko daug žino apie regioną – tikriausiai šnipas. Tokiems nuotykiams reikia drąsos, net kai jau esi daug visko gyvenime matęs.

Amūro upė ilgai teka Rusijos – Kinijos siena. Abi šios imperijos viena su kita elgėsi atsargiai ir įtariai. Ir dabar Rusijos pakraščiuose į kiniečius visi žiūri su neapykanta, lyg jie tik ir telauktų, kaip atsiimti savo pietų Sibirą. Tame kažkiek racijos gal ir yra: Rusijos pusėje palei Amūrą gyvena gal tik keli milijonai gyventojų, o Kinijoje – dešimtys milijonų. Jeigu anksčiau Rusijos krantas buvo žymiai labiau išvystytas ir spinduliavo progresu, dabar ten viskas apleista, o pažanga matosi tik Kinijos krantuose. Nelengva matyti byrančią savo galybę, kai labai aiškiai matosi ir naujasis regiono lyderis: Kinija vystosi labai greitai. Įdomu ir tai, kad Kinijos žmonės labai neigiamų jausmų rusų atžvilgiu neturi: jei ir yra koks neteisybės ar skriaudos jausmas, tai čia jau kelių šimtmečių reikalas, rusai kiniečių akimis – vakarų civilizacijos atstovai, tad verti pagarbos. Mums tai gali atrodyti komiškai ir keistai, bet kinams kitoje Amūro pusėje stovintys stalinistinio stiliaus pastatai su kolonomis – geriausias įrodymas, kad Rusija yra labai arti senovės graikų kultūros. Trūksta gal tik antikinių skulptūrų. Iš Heihe 黑河市 miesto viskas matosi kitaip. To nereiktų pamiršti.

Palikite komentarą