Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.

Palikite komentarą