Joshua Foer – „Moonwalking with Einstein“

Pasisekė man šiemet su pirma šių metų knyga: „Moonwalking with Einstein“ duočiau geriausius įvertinimus. Pradžioje ši knyga turėjo būti tiesiog autoriaus žurnalistinis straipsnis apie atminties varžybas, bet tema autorių tiek įtraukė, kad po metų jis pats tapo JAV atminties čempionu. Iš teksto irgi matosi, kad autorius į temą įsigyveno giliai ir rašė ne šiaip iš pareigos: knygoje sutiksi įvairių veikėjų, kuriuos daug kas laiko genijais (bet jie nebūtinai tokie yra!), šarlatanų, verslininkų, siekiančių parduoti stebuklingą atmintį (kaip kad knygų apie atmintį populiarintojas Tony Buzan, kurio knygą pasirodo skaičiau dar 2005-aisiais), mokslininkų ir filosofų. Deja, knygos išvada tokia, kad norint greitai įsiminti kortų seką arba telefono numerį tereikia tam treniruotis ir naudotis nedideliais atminties triukais, kurie žinomi jau nuo Antikos laikų. Šią išvadą patvirtina ir pačio autoriaus patirtis – jis, būdamas tiesiog paprastas žurnalistas, per metus sugebėjo tapti JAV atminties čempionu ir dar pagerino JAV atminties rungčių rekordus. Tiesiog reikia atkaklumo, užsispyrimo ir vadovausis keliomis strategijomis. Bet ar tai davė naudos už atminties čempionato ribų? Jokios. Nuo to, kad greitai gali įsiminti kortų kaladės seką, protingesnis netampi.

Įdomu buvo skaityti ir apie požiūrį į atmintį mūsų kultūroje. Dar Platono laikais buvo teigiama, jog raštas yra pavojingas išradimas, nes per daug naudojant raštą, nebebus lavinama atmintis. Jei tiesiog gali viską perskaityti ir tau nieko nereikia prisiminti, reiškia, jog giliai minties neperprasi – tik atmintyje įstrigusi idėja gyvens su tavimi, tu turėsi daug laiko su ja susigyventi ar kaip tik, ją atmesti. Rašymas ir skaitymas – per daug paviršutinė veikla, lyginant su mąstymu, o kokybiškas mąstymas galimas tik turint gerą atmintį. Panašiai buvo manoma ir viduramžiais, kai knygos jau egzistavo, bet jos buvo retos ir brangios: konkreti knyga buvo skaitoma šimtus kartų, jos tekstas dažnai buvo tik pagalba mintinai balsu tariamiems žodžiams. Šiuolaikinis knygų skaitymo būdas, kai perskaičius knygą po kelių metų atmintyje geriausiu atveju išlieka tik įspūdis ar keli faktai ir epizodai, turėtų kelti ankstyvųjų viduramžių ar Antikos filosofams panašų pasibaisėjimą, kaip šiuolaikiniams knygiams pasibaisėjimą kelia knygų išmainymas į Tik-Toką ar kitokių trumpalaikių socialinių tinklų turinį. Atmintyje išlieka tik mikroskopinė dalis matytų idėjų, ir nei viena jų giliai neišgyvenama, nepermąstoma.

Kadangi kaip tik man skaitant knygą ruošiausi poezijos vakarui ir itin sunkiai kaliau eilėraščio eilutes, bent jau galėjau pasiguosti, kad net atminties čempionai labiausiai nekenčia poezijos rungties (beje, sako, kad pastaraisiais metais ji buvo panaikinta). Senovėje, kai poezija nebuvo užrašoma, išlikdavo tik tokie posmai, kuriuos lengva prisiminti, todėl rimas ir ritmas buvo būtini. Kiekvienas poezijos skaitovas ar bardas, ją dainuojantis prie laužo, kartas nuo karto pakeisdavo kokį žodį, kuris labiau „lipdavo“ prie eilėraščio struktūros, tad kuo senesnis eilėraštis, tuo jis lengviau įsimenamas. Sakoma, kad Homero nebuvo, Iliados ir Odisėjos eilės tėra daugelio bardų kūrybos rezultatas. Tuo tarpu vėlesnė poezija, o ypač šiuolaikinės baltosios eilės, pirmiausia yra užrašomos, mažai kas jas mokosi mintinai – tad ir rimo bei ritmo joms nebereikia, svarbu kaip nors neįprasčiau išsireikšti. Nieko keisto, kad neįprastas tekstas be aiškios struktūros frustruoja tiek mane, tiek atminties čempionus. Bet jau ne aš vienas toks.

Palikite komentarą