Christine Marie Petto: „When France was King of Cartography“
Šiek tiek domiuosi senais žemėlapiais, šiek tiek mėgėjiškai juos kolekcionuoju, tad natūralu, kad mane traukia ir knygos apie juos. Nebepamenu, kur radau nuorodą į Christine Marie Petto monografiją apie 17-18 amžiaus Prancūzijos žemėlapių sudarytojus, bet ši jos knyga gana ilgai buvo mano norimų perskaityti knygų sąraše. Vien dėl to, kad niekur neradau jos įsigyti pigiau nei už kokį €100. Bet, praėjus kokiems penkeriems metams, radau kur šią knygą įsigyti už padoresnę kainą.
Nors „When France was King of Cartography“ nedidukė, bet joje gausybė nuorodų ir daug informacijos apie tai, kaip 17-18 amžiuje buvo kuriami žemėlapiai. Pradžioje žemėlapiais garsėjo olandai (Hondius, Mercator, Bleau), tačiau su Karaliaus Saulės epocha lyderystę perėmė prancūzai. Žemėlapiai buvo Prancūzijos galybės įrodymas – jie atliko labai aiškią viešųjų ryšių funkciją, nebebuvo skirti tik kariniams tikslams. Kuo prašmatnesnis žemėlapis su kuo daugiau pažymėtų miestelių – tuo galingesnė tavo valstybė (nes kiekvienas miestelis tikriausiai tau vienokiu ar kitokiu pavidalu moka mokesčius). Kuo įmantresni žemėlapio papuošimai, tuo tavo didesnis turtas, tam tikrai nereikia taupyti. Vien dėl to, Prancūzija tapo pagrindiniu žemėlapių rengimo ir spausdinimo centru Europoje – jie puikiai atliko šalies garsinimo funkciją. Tuo tarpu ispaniškų ar portugališkų žemėlapių iš tos eros rasti labai sunku – žemėlapiai buvo traktuojami kaip itin slaptos, strategiškai svarbios žinios, kurios bus naudojamos tik kariniams tikslams, o ne viešam naudojimui.
17 amžiaus pabaigoje prancūzai pas save pasikvietė astronomą Cassini, kuris atrado būdą naudojantis Jupiterio palydovų judėjimu nustatyti stebėtojo Žemės ilgumą. Tai buvo revoliucija žemėlapių pasaulyje, nes pagaliau buvo galima tiksliai žinoti kurioje Žemės vietoje yra vienas ar kitas taškas. Žemėlapiai tapo žymiai tikslesni, juos buvo pradėta žymiai daugiau naudoti valstybės valdyme. Pasikeitė, pagal ką vertinami žemėlapiai – ne pagal jų grožį ar detalumą, o pagal tikslumą, moksliniai metodai tapo svarbesni nei estetika. Pradėta nebesigėdyti tuščių plotų ten, kur žemės dar neištirtos – nežinom, kas ten – tai nežinom, nebūtina pripaišyti pabaisų ir mitinių būtybių.
Buvo labai įdomu sužinoti ir apie žemėlapių plagijavimą bei kopijavimą: paruošti žemėlapį reikia daug pastangų, o jį nukopijuoti – lengva. Autorinėms teisėms apsaugoti buvo siekiama, kad žemėlapių gamyba būtų apribota tik tiems asmenims, kurie turi geografo vardą, geriausiai su karališkuoju palaiminimu. Didžiausi konkurentai – knygų leidėjai ir pardavėjai, tad jiems buvo draudžiama pardavinėti žemėlapių graviūras, nebent nedidelis žemėlapis būtų knygos įklija. Lygiai taip pat ir žemėlapių gamintojams, siekiant išvengti konkurencijos su spaustuvininkais, buvo draudžiama spausdinti ilgesnius nei šešių eilučių tekstus žemėlapyje bei spausdinti antroje žemėlapio lapo pusėje. Žemėlapių plagijatų vis tiek buvo daug, neretai kildavo konfliktai tarp žemėlapių sudarytojų ir graverių, kartografų paveldėtojų ir verslo partnerių.