Dvi knygos apie Kiniją

Taip jau gavosi, kad kolegai rekomendavus Michael Schuman knygą apie Kiniją „Superpower Interrupted: the Chinese History of the World“ (kuri, beje, neseniai išleista ir lietuviškai pavadinimu „Supervalstybė grįžta“) knygyne paėmiau ir Kissingerio knygą „On China“. Pradėjau skaityti vieną, ėmiausi ir kitos – ir jos viena kitą puikiai papildė. Gal tik Kissingerio knyga silpnesnė, per daug joje autoriaus savigyros ir susireikšminimo, nesunku paskęsti realių susitikimų detalėse (kurios, aišku, įdomios istorikams, bet nebūtinai tokiems temos naujokams kaip aš pats).

Michael Schuman knyga parašyta iš labai įdomaus kampo: ji bando pasaulio istoriją papasakoti kiniečių akimis. O kadangi Kinijos pasaulis su Vakarų Europos pasauliu susidūrė ne taip jau seniai, tai ta istorija yra mums mažai pažįstama ir gana egzotinė – o juk vien rašytinės istorijos ten esama už visus keturis tūkstantmečius. Iš esmės, Kinijos istorija savitai formavo ir Kinijos galvoseną: Kinija visada buvo pati civilizuočiausia, labiausiai pažengusi šalis, kurią visi visada norėjo pamėgdžioti. Tad net ir silpnumo laikotarpiu, kai Kinijai grėsdavo barbarai, buvo galima tikėtis, kad naujieji užkariautojai nelabai ką ir pakeis, jie kaip mat perims Kinijos kultūrą, įsigalės nauja dinastija, bet esminė santvarka išliks tokia pati. Pačiai Kinijai niekada nieko nereikėjo, jie ir taip gerai bei turtingai gyveno. Plėstis ir nukariauti barbarus – ne kiniečių reikalas, nėra tokios misijos skleisti kultūrą pasaulyje. Na, jeigu tie barbarai labai prašo, tai mes galim leisti jiems su mumis prekiauti, be tik tokiu atveju, jeigu jie pripažįsta mūsų viršenybę, mums nusilenkia. Ir visa tai puikiai veikė turbūt iki kokio 19 amžiaus vidurio, kai pasirodė, kada Vakarų Europos barbarai visgi yra visa galva pranašesni, o Kinija – atsilikusi. Pastarieji pora šimtų metų Kinijos istorijoje – išimtis iš taisyklės, ilgainiui siekiama grįžti į įprastinę sau padėtį, kai jautiesi pasaulio valdovu.

Tiek vienoje, tiek kitoje knygoje rašoma apie tuos pačius užsienio politikos principus, kurių laikosi Kinija. Ekonominis karas yra vienas pagrindinių Kinijos ginklų, kuris buvo naudojamas ištisus tūkstantmečius: jeigu vasalas neklauso arba tave įžeidinėja, atsisakai su juo prekiauti – kadangi tau iš vasalo nieko nereikia, o vasalui gyvybiškai svarbios tavo gaminamos prekės, greitai viską galima išspręsti netgi be kariuomenės įsikišimo. Kariuomenę, beje, irgi galima naudoti drąsiai ir ryžtingai, dažniausiai suduodant greitą ir aštrų prevencinį smūgį, kad priešininko ambicijos būtų apkarpytos dar pačioje konflikto pradžioje, o ne priešininkui užsiauginus sparnus. Be to, pagal Sun Tzu, geriausia pergalė yra ta, kuri laimėta be mūšio, tad jei sugebi varžovą apžaisti nepraliejęs kraujo – tai labiausiai nusisekusi pergalė (o tai didelis kontrastas su europietiška riterių kultūra, kurioje svarbi garbinga kova, tikslas čia nepateisina priemonių). Geriausia, kai Kinijai keliantys barbarai kovoja tarpusavyje: pati Kinija nesikiš, leis priešams daryti klaidas. Tai labai akivaizdu ir Rusijos-Ukrainos konflikte: Kinija akivaizdžiai nepadeda nei vienai iš konflikto šalių, bet visiškas Rusijos pralaimėjimas jai būtų nenaudingas, nes Rusija yra reikalinga kaip atsvara JAV hegemonijai. Bet tai daroma ne dėl simpatijų Rusijai, o tiesiog iš paprasto išskaičiavimo, taip saugiau. Kita vertus, Kinija tikrai nepamiršo savo ambicijų, kurios buvo paniekintos Vakarų pasaulio: Taivanis vis tiek išlieka jų tikslu, o bet koks prikaišiojimas ir vertybių primetinėjimas pasitinkamas su atšiauriu pykčiu. Mes jums neaiškinam kaip daryt demokratiją, tai jūs neaiškinkit mums kaip kontroliuot Tibetą ar Uigurus, juk mes išdidi ilgaamžė civilizacija. Ir gal čia slypi Kissingerio sėkmės Kinijoje raktas: jam irgi nelabai buvo svarbūs principai, o visur grojo tik Realpolitik – jis sugebėjo susitarti su Kinija Vietnamo klausimais, susidraugauti su Mao neužduodant jam sudėtingų klausimų apie genocidą, atverti Kiniją pasaulio prekybai.

Šios knygos duoda gerą supratiąm apie Kinijos vertybes ir padeda suprasti, kodėl ji veikia taip, kaip veikia. Buvo labai naudinga.