Servantesas – „Don Kichotas“

Pamenu, kad paskutinėse klasėse Don Kichoto skaitymas man gana prailgo: puslapių daug, o atrodo, kad ten vis tas pats per tą patį. Kai šiemet vėl skaičiau Don Kichotą, tas jausmas kartais grįždavo, ypač pirmojoje dalyje. Tačiau antroji dalis maloniai nustebino ir drąsiai galiu šį kūrinį vadinti puikiai išlaikiusiu laiko egzaminą šedevru.

Don Kichotas yra meistriška riterių romanų parodija, ir nors ji rašyta XVII amžiaus pradžioje, galėtum ją vadinti net labai modernia. Čia realybė maišosi su išgalvojimais ir perkeistais vaizdiniais: patys veikėjai kartais realybę laiko fikcija, o iš fikcijos kuria realybę. Don Kichotas su ginklanešiu atrodo pamišę, bet jie turi labai tvirtus moralinius įsitikinimus, labai daug išminties, tad jų pamišimas nėra jau toks beprotiškas. Knygoje daug intarpų, poezijos, mažai susijusių istorijų, bet ši mišrainė tarpusavyje gerai dera, pjauti, kad parodijoje daugiau išminties nei pajuokos, daugiau gilumos nei galėtum tikėtis. Knyga kartu yra ir žmogaus augimo romanas: pamišęs Don Kichotas subręsta ir pasveiksta nuo pamišimo, o jo ginklanešys Sanča Pansa įgyja vis daugiau proto ir supranta, kad valdžia jo nedžiugina. Ilgainiui ginklanešys perima tam tikras bajoro iš La Mančos savybes, pasirodo, kad jis anaiptol ne kvailas, o pilnas gyvenimiškos patirties, o Don Kichotas tampa panašesnis į savo ginklanešį, tvirčiau stovi ant savo kojų ir mažiau skraido padebesiais.

Įstrigo prasmingi Don Kichoto patarimai Sančai Pansai kaip valdyti salą: jei nesi įsitikinęs, kad tavo įstatymus visi vykdys, geriau net neįsakinėk, nes priešingu atveju prarasi autoritetą pavaldinių tarpe. O valdžia gyva tik autoritetu, be jos ji niekas. Ir tai tik vienas išminties grūdas juokingoje parodijoje.

Don Kichotas galų gale pralaimėjo dvikovą Mėnulio riteriu apsimetusiam bakalaurui, ir, laikydamasis savo garbės žodžio, turėjo mesti riterystę. Bet jis pasiekė žymiai daugiau – jis sugebėjo įveikti save. Ir netgi ne vien save – jis įveikė ir likimą: išgirdęs, jog antroje knygoje rašoma, kad jis keliaus į Saragosą, Don Kichotas nusprendė specialiai ten nevykti ir pasuko į Barseloną. Net jei tau kas ir išpranašauta, galų gale tik tu pats esi savo likimo valdovas.

Palikite komentarą