William Dalrymple - „From the Holy Mountain“
Pamenu, kad kai lankiausi Jeruzalėje, vienas iš ryškiausių to švento miesto įspūdžių buvo krikščionių įvairovė. Užaugęs Lietuvoje lyg ir supranti, kad yra visokių protestantų bei evangelikų atmainų, bet vis tiek jauti Romos Katalikų bažnyčios didybę, jautiesi didžiausios religinės konfesijos nariu. O vat nuvažiuoji į Jeruzalę – ir ten katalikai visai nesvarbūs: užtat daug ortodoksų, graikų, rusų, sirų, koptų, armėnų, gruzinų ir dar keistesnių krikščionių, ir visi jie atrodo žymiai svarbesni, senesni, autentiškesni. Ši William Dalrymple knyga yra būtent apie šias mažas krikščionių bendruomenes: autorius maždaug 1994-aisiais keliavo po Graikiją, Turkiją, Siriją, Libaną, Palestiną bei Egiptą, kur lankėsi vienuolynuose, bendravo su įvairiausių krikščionių bendruomenių nariais bei aprašė savo įspūdžius.
Labai nemeluosiu, jeigu pasakysiu, jog ši knyga man atvėrė naują pasaulį ir daug ką sudėliojo į vietas. Visame Artimųjų Rytų pasaulyje yra daug krikščionių bendruomenių, ten gyvenančių jau du tūkstančius metų, bet jie mums, vakariečiams, yra tokie pat svetimi, kaip ir radikalūs musulmonai. Na, geriausiu atveju – jie eretikai, keistuoliai, ir juos tikrai labai sunku suprasti katalikui, vedamam Romos popiežiaus. Nemažai tų krikščionių turi savitą ir seną požiūrį į religinius dalykus, kartais labai tiesmukai tiki į stebuklus, dvasiais ir džinus, betarpiškai bendrauja su šventaisiais, netgi aukoja jiems avinėlius kraujo auka ir panašiai. Jų apeigos dažnai panašios į musulmonų apeigas (o jeigu tiksliau – tai musulmonų apeigos panašios į jų, nes jie šiame regione buvo seniau), o kartais jie ir meldžiasi su Islamo išpažinėjais po vienu stogu. Ir visiems jiems gresia išnykimas: vieniems dėl turkų ir kurdų karo, kitiems dėl radikalaus Islamo plėtros, tretiems dėl žydų požiūrio į arabus („Palestinos krikščionis arabas“ skamba labai egzotiškai, bet tikrai tokių yra nuo amžių amžinųjų).
Knygoje buvo paliesta ir labai įdomi kultūrinio genocido tema: tarkim Turkijoje ar Izraelyje yra saugomos tik tos kultūros vertybės, kurios atitinka daugumos kultūrą. Jeigu kas Turkijoje randa seną mečetę, tai ją restauruoja ir išsaugo, tuo tarpu Bizantijos laikų armėnų ar graikų bažnyčios užpilamos žemėmis, lyg jų niekada nebūtų buvę. Panašiai ir Izraelyje: bet koks žydų paveldas labai vertinamas, o krikščionių paveldas nesulaukia finansavimo. Nejučia susimąstai, ar mes kartais ne taip pat elgiamės su lenkiškuoju arba rusėniškuoju Vilniumi?
Dar viena mintis iš knygos buvo apie Vakarų kultūros požiūrį į šiuos krikščionis: jie mums neegzistuoja, jie iš mūsų negali tikėtis jokios pagalbos ar palaikymo. Ir šią nišą puikiai Sirijoje užpildo rusai – nors Asadas nėra krikščionis, bet jo vyriausybė neblogai sutaria su sirų ortodoksų mažuma, o čia jau jaučiama rusų bažnyčios įtaka. Vakarai per daug pragmatiški, darom per daug dalykų iš išskaičiavimo, o vat kartais tikėjimas ir užsidegimas yra ne mažiau svarbu. Rusai gal mums atrodo gyvenantys praeitame amžiuje, bet šie senieji krikščionys gyvena dar senesniame pasaulyje, iš tiesų rusams su jais susikalbėti lengviau.