Mokytojo diena pasakojant apie knygas antrokams ir ketvirtokams
Šią savaitę netikėtai įstūmiau save už komforto zonos ribų ir pasisiūliau Mokytojo dienos proga antrokams bei ketvirtokams papasakoti apie senas knygas.
Senose knygose yra begalės įdomių dalykų, bet jie įdomūs tikriausiai žymiai vyresniems. Pradinukai juk nelabai žino, kas toks Donelaitis, nelabai net atskiria keistesnę lietuvių kalbos rašybą. Pripažinsiu, buvo neramu, kelias dienas galvojau, kuo aš juos sudominsiu. Papasakojau apie pirmąjį geografijos vadovėlį, kuriame galima matyti keistesnius gyvūnų pavadinimus (šlapis, nosiaragis ir bezdžionka). Parodžiau „Auszros“ faksimilę, supažindinau su gotišku šriftu – ketvirtokai netgi beveik pilnai perskaitė tekstą šiomis raidėmis. Leidau pauostyti ir pavartyti senesnes nei 200 metų knygas.
Visgi antrokai nuo ketvirtokų labai ženkliai skiriasi: antrokams knygos vis dar labiau yra fiziniai objektai, jiems įspūdį daro jų dydis, auksavimas, bet ne tekstas. Ketvirtokai jau žino ir apie „Aušrą“ bei „Varpą“, girdėję apie Mažvydo „Katekizmą“, jiems įdomi skirtinga teksto rašyba, keistos ir šiems laikams neįprastos raidės (kaip kad mano mėgstama „ů“ arba vokiška „ʒ“). Atkreipė dėmesį į 1898 metų geografijos vadovėlyje nupieštas žmonių rases – „bet juk čia taip rasistiškai parašyta NEGRAS!“
Bet visiems labiausiai patiko senų knygų vandens popieriaus ženklai. Pašvietus puslapį ar pakėlus jį prieš šviesą galima pamatyti įvairiausius popieriaus gamintojų skiriamuosius ženklus. Tai viena iš mažų senųjų knygų paslapčių, kuri nudžiugina tiek jauną, tiek seną.