Kelios neramios mintys apie dirbtinį intelektą
Praėjusią savaitę daug laiko praleidau pas klientus, bekalbant su jais apie dirbtinį intelektą ir jo taikymą. Verslo požiūris keičiasi labai greitai, ir tame kyla nemažai įtampų: labiausiai tikintys dirbtiniu intelektu dažniausiai yra aukščiausio lygio vadovai, tuo tarpu daugiausiai patirties turintys specialistai – atsargesni. Prototipą sukurti tapo žymiai lengviau, tad dažnai vadovams atrodo, kad ir stabiliai veikiančios sistemos sukūrimas yra kelių valandų, o ne savaičių ar mėnesių darbas. Saugumo, gerų inžinerinių praktikų patirtis ignoruojama (kartais net ne iš blogos valios – naujai programuoti pradėję vadovai ne iki galo supranta sistemų sudėtingumą), dabar juk viskas kitaip – visas spragas pataisys tas pats dirbtinis intelektas.
Tai vargina. Kalbant apie saugumą, kokybę, išmoktas pamokas, skambi kaip sena, dinozauriška atgyvena, progreso stabdis, neprisitaikęs prie greitai besikeičiančios realybės. Tokių pavyzdžių istorijoje buvo nemažai: atsiradus naujai technologijai ar pasikeitus reguliacinei aplinkai, į profesiją atėjus daug naujų, patirties neturinčių žmonių, progresas tampa kitoks – greitesnis, bet ir pavojingesnis. Atsiradus geležinkeliams, keletą dešimtmečių buvo daug traukinių katastrofų; atsiradus finansų rinkų dereguliacijai 1986-aisiais, rinkos sulaukė daugybės sukčiavimo ir nepamatuotos rizikos atvejų. Po kiek laiko įgaunama naujos patirties, pamokos išmokstamos, atsiranda geresnis rizikų valdymas, bet tai užtrunka ne vienerius metus. Iki tol racionalūs balsai lyg šūkaliojimai tyruose – juos girdi nebent tik vėjas.
Kita problema, kurią gana neblogai išreiškė šis The Verge straipsnis, – dirbtinis intelektas dabar turi būti taikomas absoliučiai viskam. Visi verslo procesai, visi sprendimai idealiu atveju turėtų būti automatizuoti dirbtinio intelekto pagalba, į viską žiūrima tik kaip į inžinerinę problemą. Keliami tikslai taip pastatyti verslą, kad daugiau nieko nereikėtų daryti, tik skaičiuoti uždirbtus pinigus. Net jei ir galima tikėti, kad šis tikslas pasiekiamas, kelias iki jo, mano nuomone, vien tik technologijomis neišsprendžiamas. Dirbtiniam intelektui reikia prieigos prie viso konteksto ir duomenų, tad reikia pradėti įrašinėti ir transkribuoti visus susitikimus, darbuotojams detaliai užrašinėti visas savo mintis, skirti daug laiko procesų aprašymui. Tai nėra blogai, dažnai vien tik minčių užrašymas padeda jas sukonkretinti ir išgryninti (rašymas yra galvojimo forma), bet tai didžiulė laiko investicija. Kažkiek primena prieš 5–10 metų sklandžiusią idėją, jog visi kompanijos duomenys turi atsirasti duomenų sandėlyje (tai gera mintis), bet tai niekada nesibaigiantis procesas: vis atsiranda naujų duomenų šaltinių, tie duomenys nėra idealūs, vis dar kažko trūksta, po didelių investicijų į duomenų sandėlį jis vis dar veikia ne visai taip, kaip norėtųsi. Tiesa, sakoma, kad dabar viską sutvarkys dirbtinis intelektas, jei tik laiku atnešime jam pradines aukas ir priversime organizaciją jam tarnauti. Gal ir taip, bet tam neužteks vien techninių priemonių.