Julio Cortázar - „Žaidžiame klases“
Vakar baigiau skaityti Cortázaro „Žaidžiame klases“, tad galbūt jo įtakoje šiąnakt sapnavau neįprastus sapnus. Bent kelis kartus pabudau tam, kad vėl iš naujo sapne išgyvenčiau savaitgalio istoriją. Ėjom gerti alaus, šnekėjomės su senais ir naujais draugais, laikiau už pavadžio jų šunį, derėjausi su taksistu. Kaskart vėl užmigus sapno istorija buvo panaši, bet kažkiek kitokia: kartą šuo draugavo su mano kate, kartą jie vienas kitą apšnypštė negražiausiais lojimais; kartą taksistas su manim net nenorėjo kalbėtis, o kartą teko juo nusivilti, nes buvo labai lengva jį papirkti. Nakčiai įpusėjus pradėjau sapnuoti, kad apie savaitgalio nuotykius parašiau knygą, kurią pristatinėjau giminėms ir artimiesiems: ten buvo dar viena istorijos versija, tik jau pats nesužinosiu kokia, nes perversti visų knygos lapų sapne neužteko laiko. Užsuko rašytojas Landsbergis ir susižavėjęs padeklamavo eilėraštį iš mano knygos. Pabudau iš gėdos ir susinepatoginimo – aišku, kad mano eilės to dėmesio nebuvo vertos. Tada ilgai neužmigau galvodamas, kad reiktų tokio dienoraščio įrašo, kuriame ta pati istorija būtų pasakojama daug kartų, kaskart truputį kitaip, iš atminties vandenyno bangų išskalaujant kokią nors naują atsitiktinę prisiminimų detalę, kartais spiginant vasaros saulei, o kartais į akis drebiant šlapkričiui. Realybė turi pintis su sapnu, sapnas su vaizduote, raštas su raidėmis, garsai su balsais (o gal tiesiog balsiais?). Tada įrašo eiliškumą kiekvienam skaitytojui reikia permaišyti atsitiktine tvarka, kad bet kuri versija turėtų vienodai tiesos ir svorio. Pažaistume klases.