Michael Malice – „Dear Reader: The Unauthorized Autobiography of Kim Jong Il“
Šią knygą nutariau perskaityti, nes mane sudomino podcastas su jos autoriumi: visos iki tol skaitytos knygos apie šią šalį buvo rašytos arba keliautojų, arba pabėgėlių, tad ir jų piešiamas paveikslas gana aiškus. Ši knyga kitokia. Per tam tikrą satyrą ir sarkazmą autorius pasakoja Korėjos istoriją, lyg ji būtų pateikiama _Kim Jong Il’_o lūpomis: nors ją skaitant stebiesi tomis nesąmoningomis istorijomis, kuriomis yra maitinami Šiaurės Korėjos žmonės, bet nejučia pradedi kažkiek tą ideologiją suprasti. Skaityti toliau…
Rachel Botsman – „Who Can You Trust?“
Knyga prasidėjo visai neblogai – apie tai, kuo mes šiais laikais pasitikime ir kodėl tai svarbu. Tradicinis pasitikėjimas hierarchinėmis institucijomis stipriai mažėja, mes vis labiau tikime minios reitingavimu nei autoritetais: Uberio vairuotojų reitingai tapo svarbesni nei Vilniaus savivaldybės išduodamos taksi vairuotojų licencijos, kurios lyg ir turėtų suteikti tam tikrą kokybės garantiją. Dažniausiai viskas su šia tendencija gerai, jeigu tikime, jog minia yra protinga ir priima vidutiniškai gerus sprendimus. Gal ir maisto kokybės inspekcijos nebereikės, jeigu visi restoranai bus nuolat klientų reitinguojami. Skaityti toliau…
Ką rodo Mankiw taisyklė Lietuvai? Palūkanos jau per žemos
Penktadienį keletas bendrų draugų susėdo prie stalo padiskutuoti markoekonomikos ir investicijų temomis. Ir nors karščiausios diskusijos virė apie kriptovaliutas, buvo labai įdomu paklausyti Vaido Urbos pasakojimo apie makroekonomines teorijas. Niekad jose gerai nesigaudžiau, tad buvo labia naudinga suprasti, kokie vėjai vyrauja tarp makroekonomistų, ir ką jie prognozuoja artimiausiems metams. Vienas įdomiausių Vaido paminėtų dalykų buvo Mankiw taisyklė. Kai kurie makroekonomistai mano, jog egzistuoja labai paprasta formulė, pagal kurią reiktų valdyti palūkanas: jos gali būti nusakomos formule Skaityti toliau…
Aleksandr Piatigorskij – „Prisiminsi keistą žmogų“
Apie Aleksandrą Piatigorskį nieko iki šiol nežinojau, bet netyčiomis jo vardas vis pasipainiodavo po mano akimis: tai Rigas Laiks straipsniuose, tai kur nors internetuose, tai knygų viršeliuose. Ne paslaptis, kad tai mėgstamas Sofoklio leidyklos autorius: lietuviškai išleistos net keturios jo knygos. „Prisiminsi keistą žmogų“ surijau turbūt per du vakarus. Iš esmės patiko, nors painumo joje nemažai, bet tai, matyt, dalis sumanymo. Neslėpsiu, turiu silpnybę temoms apie stiprius, stoiškus, seno kirpimo „riteriškumo“ ir „masoniškos“ moralės žmones. Skaityti toliau…
Steven Pinker apie nelygybę
Steven Pinker viename nesename interviu išsako įdomių minčių apie ekonominę nelygybę: What subject have you found it most challenging to write about? Economic inequality. It is both highly moralized (right-thinking people agree it’s the root of all evil) and intellectually devilishly complex, far more than people acknowledge. For example, if “the bottom fifth” earns the same proportion of income in 1980 and 2010, it doesn’t mean anyone’s income stagnated: these “fifths” are different people, and they earn a fifth of different totals. Skaityti toliau…
Latvijos bankų krizė Lietuvos portaluose
Jau kelios dienos Latvijos bankiniame sektoriuje vis išlenda svarbios naujienos: tai sulaikytas korupcija įtariamas centrinio banko vadovas (berods tai susiję su Norvik Banka skundu dėl kyšio reikalavimo bei 4Finance SMS kreditų bendrovės, kuri veikė SMS Credit bei Vivus prekių ženklais, reikalais), tai teko gelbėti trečią didžiausią Latvijos banką AB.LV, mat šį JAV apkaltino bendradarbiavimu su Šiaurės Korėja ir įvedė jam sankcijas. Tokios finansų sektoriaus naujienos būna ne kasmet (ir netgi ne kas dešimtmetį). Skaityti toliau…
Mario Salvadori – „Why Buildings Stand Up“
Man patinka paimti į rankas knygą apie tokią temą, apie kurią ničnieko nenutuokiu. Mario Salvadori „Why Buildings Stand Up“ – apie statinių konstrukcijas ir inžineriją, ji paprasta žmonių kalba paaiškina, kaip statomi tiltai, kupolai, ant ko laikosi stogai ir kodėl pastatai negali būti bet kokio aukščio bei ploto. Jei iki tol buvau tik kažką girdėjęs apie arkos veikimo principus, tai perskaitęs „Why Buidings Stand Up“ jaučiuosi suprantąs žymiai daugiau. Skaitydamas įvairių pastatų istorijas sužinojau daug įdomių dalykų: ir tai, kad piramidės nėra tiesiog vienas ant kito sudėti akmeniniai blokai (jie sudėti tam tikru, link centro palenktu, kampu, kad nevirstų ir nebyrėtų išorėn), ir tai, kad plokštuma, išlenkta į balno formą gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį. Skaityti toliau…
Šimtmečio šventimas – vėl laidotuvių veidais
Liudvikas Andriulis vaizdingai rašo apie šios dienos šimtmečio minėjimo renginius: Kiek bebuvo kalbėta, kiek sakyta, kiek Medeina Vyriausybėje stengėsi – vis tiek laidotuvės, o ne gimtadienis. Įsijunkit LRT būtent dabar. Mūsų Šimtmečio minėjimas vėl yra baisi pochoronkė. Pažiūrėkit į veidus, pažiūrėkit, kas ten vyksta. Rūsti Prezidentė, rūsti jos kalba, rūstūs rimti veidai, laidotuvių giesmės, kalbos apie amžius, kažkokie varpai. Formalus renginys, diplomatinė funkcija, kurios turbūt reikia, bet kodėl tą nuobodybę reikia rodyti visuomenei? Skaityti toliau…
Steven Pinker – „The Sense of Style“
Pamenu, kai pirmą kartą, dar būdamas mokiniu, nuvykau į Angliją, mano anglų kalbos žiniomis stebėjosi ne vienas anglas. Ir visai ne dėl to, kad kalbėjau labai laisvai ir išraiškingai. Priešingai, mano tariamos frazės buvo itin gramatiškai tikslios, it pažodžiui iškaltos tiesiai iš storiausių lingvistikos vadovėlių ir todėl visiškai nenatūralios. Taip, aš mokėjau tinkamai skirti kada reikia naudoti „would have been doing“, o kada „would have done“, bet jie visi į mane žiūrėjo kaip į ateivį – juk normalūs žmonės taip nešneka. Skaityti toliau…
Audronė Urbonaitė – „Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika“
Nebepamenu, kieno recenzijos paskatintas pirkau šią knygą – joje daug aštrios tiesos ir nuoširdumo. Perskaitęs ją iš tiesų jauti kažkokį pasibjaurėjimą žurnalisto profesija – atrodo, jog vieni tiesiog kuria pigų turinį apie šiuolaikinių geltonosios spaudos įžymybių papus ir sukneles, o net ir tie „rimtieji“ braunasi pas nenorinčius kalbėti žmones, veržiasi į jų sielas ir uždavinėja nepatogius klausimus. Dalis knygos man priminė ankstyvąjį Račo dienoraštį, dar iš tų laikų, kai jis nebuvo nučiuožęs – kandu, įtaigu, nuoširdu ir labai taiklu. Skaityti toliau…