Ar koreliuoja vyno skonis ir kaina?
Iš manęs vyno specialistas toks menkas, kad tikriausiai akluose testuose nesunkiai supainiočiau „Anykščių vyno“ serbentinį su prabangoku portugališku portu. Vyno aromatai, skoniai, poskoniai, vynuogės, taninai, spalvos ir branda man tokios pat tolimos sąvokos kaip nėrimo vąšeliu subtilybės ar keturtakčio variklio su turbina kompresija. Kitaip sakant, tikriausiai esu idealus vynų bandymų triušis. Kolega Vaidas sugalvojo įdomų eksperimentą: surinkti (nevisai) atsitiktinę bendradarbių imtį ir jiems pasiūlyti paragauti keturių skirtingų vynų, kurių kainos skirtųsi nuo ~15 Lt iki ~100 Lt už butelį. Skaityti toliau…
Kodėl aš stoju į Šaulių sąjungą
Nebebūsiu originalus, nes įrašą lygiai tokiu pačiu pavadinimu jau prieš gerus kelis mėnesius savo dienoraštyje padarė Remigijus Šimašius. Šiandien yra ta diena, kai su būriu bendraminčių padėjau parašą ant prašymo, kuris bus įteiktas Vilniaus rinktinei: norime būti Šauliais. Svarbiausias mūsų tikslas – išmokti bent kiek valdyti ginklą, žinoti kaip apsiginti, įgyti karinių žinių, ir, nors visi mes daug maž esame sofos kariai be patirties bei su ribotomis galimybėmis skirti karybai begales laiko, esame šalies patriotai. Skaityti toliau…
Vinted ieško analitikų
Trumpai ir iš kart prie reikalo: ieškom protingų analitikų. Ieškom tokių žmonių, kuriems vien paminėjus žodį „duomenys“ akyse pradėtų žėrėti entuziazmas, kurie kasdien svajoja iš didelių duomenų chaoso užčiuopti prasmę, kurie nebijo pasiraitoti rankovių ir leistis į giliausius duomenų bazių užkaborius, nes ten gali slypėti ypač vertingos įžvalgos. Ieškom tų, kurių negąsdina SQL ir tų, kurie nebijo išmokti ką nors naujo. Tų, kuriems kasdien kyla įdomių klausimų, ir tų, kurie juos sugeba ne vien iškelti, bet ir išspręsti. Skaityti toliau…
Seth Godin: Tribes
Kartais imi ir nepastebi, kaip viskas per gerus penkerius metus gali apsiversti. O juk 2008-aisiais, kai buvo rašyta ši Seth Godin knyga, gyvenome labai panašiame pasaulyje: buvo ir Twitter‘is, ir Facebook‘as; buvo ir Rusijos agresija kaimynės Gruzijos atžvilgiu; net ir sąlyginai greitas internetas – ir tas buvo. Bet, skaitai knygą ir jauti, kad ji iš kito pasaulio: iš ten, kur nebūna nusivylimų bei nuosmukių; kur technologijos (Web 2.0!) viską keičia iš esmės ir kur bet kuris apspuogijęs paauglys, susikūręs savo nuosavą tinklaraštį bei bent tris minutes per dieną investavęs į savo Twitter paskyrą gali nelabai sunkiai tapti pasaulinio lygio išvestinių finansinių priemonių vertinimo ekspertu. Skaityti toliau…
Malala Yousafzai: „I am Malala“
Būdamas uolus BBC radijo klausytojas žinojau, kas ta Malala – apie ją pastaruoju metu buvo kalbama labai dažnai. Bet žinojau tik tiek, kad ji garsi tuo, jog Pakistano Talibanas ją norėjo nužudyti, mat ji pasisakė už mergaičių mokymą. Peršauta į veidą ji buvo atgabenta į Didžiąją Britaniją, išgyveno ir tapo kovos už mergaičių edukaciją simboliu bei jauniausiu žmogumi, nominuotu Nobelio taikos premijai. „I am Malala“ knygoje pati Malala pasakoja apie savo gyvenimą Swat slėnyje Pakistane. Skaityti toliau…
Nėrius Pečiūra: „Šou biznio dėsniai“
Kartais taip būna, kad keistos knygos mano rankose atsiduria visai netyčia. Šiai reikėjo įdėti trupinį pastangų, nes jos knygynuose nenusipirksi, ją reikia užsisakyti iš autoriaus, ir, susitikus vietiniame prekybos centre, atsiimti iš jo paties rankų. Atspausdintą paprastu spausdintuvu ant A5 popieriaus lapų ir įrištą kaip studento kursinis darbas. Bet užtat su autografu. Aišku, tikriausiai mažai tikėtina, jog pats būčiau sugalvojęs, jog man reiktų šią knygą perskaityti, tačiau kažkaip su bendradarbiais išsišnekėjome, jog prieš gerą dešimtmetį lankydavomės Bacefalų koncertuose. Skaityti toliau…
Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.
Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis. Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Skaityti toliau…
Ignas Staškevičius: Domertas. Lietuvos verslo legendos
Savaime aišku, knygą pirkau dėl jos autoriaus. Daug pasiekusio „Vilniaus Prekybos“ grupės akcininko Igno Staškevičiaus ankstesnės knygos man labai patiko, nors jose apie verslą buvo mažiau nei apie bėgimą (tiesa, bėgimas man irgi nėra svetimas), bet šioji… na, neužkabino. Gal dėl to, jog lūkesčiai buvo per daug užkelti – tikėjausi labai šmaikštaus ir taiklaus Lietuvos verslininkų gyvenimo atvaizdo bei realistiškų anekdotų ir kuriozų iš jų kasdienybės, tačiau radau blankų kūrinį, kuris kažkuo priminė pigų kokios nors regioninės televizijos filmuotą nuotykių serialą: versle ar maratono lauke visgi Ignas tikrai stipresnis nei literatūros arimuose. Skaityti toliau…
David Ogilvy: „Reklamos žmogaus išpažintis“
Esu skaitęs Beigbederį. Esu susipažinęs su Pelevinu. Reklamos verslo atstovai man asocijuojasi su kokaino takeliais, nuolatinėmis išgertuvėmis, lakia fantazija ir nedaug etikos bei moralės turinčia kūryba. Bet paskaičius šią Ogilvy klasiką supranti, jog būna ir kitaip. Reklama gali būti ir nuoširdus bei rimtas verslas su itin profesionaliu požiūriu, nepailstamu darbu ir aiškia orientacija į rezultatą. Kaip tikras reklamos žmogus, įdėjau knygos viršelį, nes tyrimai rodo, kad įrašai su paveiksliukais yra labiau skaitomi Reklamos tėvu vadinamo Davido Ogilvy lietuviškos knygos apie savo darbo principus vertimas, kaip jau įprasta, yra baisokas, tačiau turinys vis tiek labai vertas dėmesio: tuose menkuose 180 puslapėlių galima rasti daug minčių apie vadybą, klientų paieškas, produkto kūrimą ir kitus reklamos verslo niuansus, kuriuos galima pritaikyti ir kitose srityse. Skaityti toliau…
Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?
Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Skaityti toliau…