Naujų būstų pasiūla Vilniuje
Analizuojant būsto rinką Amerikoje dažnai galima sutikti tokį visai naudingą rodiklį, kuris neblogai indikuoja būsto rinkos tendencijas: imamas šiuo metu rinkoje esantis naujų namų (būstų) kiekis ir padalinamas iš vidutinio per mėnesį parduodamų būstų skaičiaus. Taip gaunama naujų būstų pasiūla mėnesiais, kuri šiuo metu JAV siekia apie 4,9. Būsto krizės įkarštyje šis rodiklis JAV buvo pasiekęs 12 mėnesių, o nuo 2008-ųjų pabaigos nuosekliai pradėjo mažėti, kol 2012-aisias aprimo besiblaškydamas tarp 4 ir 5 mėnesių. Skaityti toliau…
Keistų ekonomikų istorijos: Tuvalu
Kartais užtinku tokių istorijų apie ekonomiką, jog sunku jomis nepasidalinti. Neseniai teko skaityti apie vieną mažiausių pagal gyventojų skaičių (mažesnės tik Vatikanas ir Nauru) pasaulio valstybę Tuvalu, kurią viduryje Ramiojo vandenyno sudaro keletas toli viena nuo kitos nutolusių salų. Tuvalu iki 1978-ųjų buvo Britanijos kolonija, tačiau vėliau gavo nepriklausomybę. Šalyje gyvena tik 10,5 tūkstančio gyventojų (taigi, šiek tiek mažiau nei Gargžduose), o tos jų salos taip toli nuo bet ko, jog net ir turistų į šią valstybę kasmet užsuka gal tik apie tūkstantį. Skaityti toliau…
Patricia Crisafully: Rwanda, Inc
Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima – tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą „Hotel Rwanda“ bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką. „Rwanda, Inc“ į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas. Skaityti toliau…
Daron Acemoglu: Why Nations Fail
Taip jau gavosi, kad pirmąją knygą iš 2013-ųjų metų knygų iššūkio spėjau pabaigti dar 2012-aisiais. Tikrai nenusivyliau. Daron Acemoglu savo knygoje gvildena seną, jau nuo Adamo Smito laikų visus ekonomistus dominantį klausimą: kodėl vienos valstybės turtingos, o kitos – ne? Kodėl vienose valstybėse ekonomika ilgą laiką auga, o kitos kuo toliau, tuo labiau skursta? Knygos analizė ir išvados labai įtikinančios: bent jau man tai viena iš tų nedažnai pasitaikančių knygų, kurios sugeba pakeisti nuomonę ir, ją perskaitęs, į pasaulio ekonomiką pradedi žvelgti naujomis akimis. Skaityti toliau…
Knygų iššūkis 2013
Lietuvos blogosferoje neseniai aptikau įrašą apie 2013-ųjų metų knygų iššūkį, kurį remia kelios leidyklos bei kiti verslo atstovai. Mintis paprasta, ir labai nebloga: reikia susidaryti 12 knygų, kurias visada norėjai perskaityti, bet vis nerasdavai laiko, sąrašą ir jas per kitus metus perskaityti, o perskaičius trumpai papasakoti įspūdžius. Nors skaitau ganėtinai daug, bet pastaruoju metu labai sunkiai prisiverčiu apie perskaitytas knygas ką nors parašyti, tad šis iššūkis galėtų būti visai neblogas spyris į sėdmenis. Skaityti toliau…
Nekilnojamas turtas – ar ne per daug į jį investuojame?
Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti. Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas. Skaityti toliau…
Kodėl finansų sektorius neatlieka savo darbo
Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių. Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai. Skaityti toliau…
Irano valiutos krizė
Gali būti, jog pati svarbiausia paskutinių dienų pasaulinė naujiena yra ne taikiai ir demokratiškai praėję Gruzijos rinkimai, kuriuose pirmą kartą Gruzijos istorijoje per rinkimus savo valia bus pakeista valdžia, o tai, kas dedasi su Irano valiuta. Oficialus Irano rialo kursas vis dar yra 12,660 rialų už vieną JAV dolerį, nors jau sekmadienį juodojoje rinkoje JAV doleris jau kainavo beveik 30,000 rialų. Po tolimesnio pirmadienio ir šiandienos kritimo, už dolerį prašoma 37,500 rialų. Skaityti toliau…
Knyga apie Kauno istoriją
Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną. Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Skaityti toliau…
Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas
Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs. Skaityti toliau…