Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Įrašai su žyme „lenkija“
Paskutiniu metu, galima sakyti, esu pakibęs ant Milošo, Gombrowičiaus ir Giedroyco temos. Jau nebedaug liko apie tai neperskaitytų knygų. Magdalenos Grochowskos Jeržio Giedroico biografija – puiki ir išsami, labai gerai atskleidžianti lenkų emigracijos nuotaikas po Antrojo pasaulinio karo.
Jeržis Giedroicas emigracijoje, Paryžiuje, leido lenkišką žurnalą „Kultūra“, kuriame buvo skleidžiamos tolerancijos ir susitaikymo idėjos, buvo siekiama, kad lenkai susitaikytų su tuo, kad lietuviams priklausys Vilnius, o ukrainiečiams – Lvivaa, kad reikia gyventi su šia realybe ir padėti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams siekti savo valstybingumo ir nepriklausomybės.
Skaityti toliau…
Perskaičiau ir antrąją Tadeusz Katelbach knygos dalį (pirmąją dalį apžvelgiau prieš kelias savaites), kurioje sudėtos slaptos ataskaitos apie autoriaus žvalgybinę veiklą: su kuo ir kada susitiko, apie ką šnekėjo, kokios nuotaikos sklandė tarpukario Lietuvoje ir pan. Antroji dalis ne tiek įdomi, nors tikriausiai vertingesnė istoriniu požiūriu: daug įvykių, pokalbių, bet tokiam paprastam skaitytojui kaip aš – per smulkūs ir per daug nuobodūs, nes kartojasi. Nors gal tai irgi geras įspūdis: Katelbachas gyveno Kaune kone ketveris metus, bet niekas per tą laiką Lietuvos-Lenkijos santykiuose taip iš esmės ir nepasikeitė, jie arba stagnavo, arba blogėjo.
Skaityti toliau…
Prieš beveik pusę metų skaičiau tarpukarinio „Lietuvos Aido“ korespondento Valentino Gustainio knygą apie Lenkiją. Dėl Vilniaus krašto problemos tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrant šaltajam karui buvo nuspręsta apsikeisti žurnalistais, kurie galėtų gyventi kitoje konfliktuojančių valstybių sienos pusėje ir stebėti, aprašinėti nuotaikas bei politines realijas, o tikrovėje – vykdyti ir žvalgybinį darbą. Valentinas Gustainis kelis metus praleido Varšuvoje, o Tadeusz Katelbach beveik ketverius metus gyveno Kaune. Pernai metų pabaigoje Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dviem tomais – „Atvirai“ bei „Slaptai“ - išleido Tadeusz Katelbach viešų straipsnių bei slaptesnių raportų rinkinį apie Lietuvą ir jos politiką.
Skaityti toliau…
Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.
Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms.
Skaityti toliau…
Vienas iš paskutinių nusisekusių laimikių, netikėtai surastas atsitiktiniame dėvėtų knygų knygyne Londone, buvo Michael Moran knyga „A Country in the Moon: Travels in Search of the Heart of Poland“. Iš skaitytojų atsiliepimų ji neatrodo puiki knyga, bet man ji kažkaip sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasirodė tobulas 90-ųjų postsovietinės erdvės paveikslas paprasto vakariečio akimis, dažnai persmelktas Žečpospolitos romantizavimu ir istoriniais pasakojimais apie Šopeną, lenkų (ir lietuvių) didikus, jų laisvės troškimą, ekscesus, keistenybes ir pan.
Skaityti toliau…
Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.
Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė.
Skaityti toliau…