Ką perskaičiau sausį
-
Alan Lightman – Einšteino Sapnai. Trumpi „kas būtų jeigu būtų“ apmąstymai apie laiką: o ką jei laikas sustotų? O ką, jei viskas vis kartotųsi? Kas būtų, jei visi žinotume, kad šiandien yra paskutinė diena? Knygos idėja tikrai nebloga, gal tik kiek įkyrėjo nuobodokas pasakojimo stilius. Na, o kadangi šią knygą skaičiau tuoj po trumpų Borges’o šedevrų, atrodė, jog geros idėjos išpildymui kokybės trūko. 3/5.
-
Cal Newport – Deep Work. Patikusi knyga, verčianti pagalvoti apie tai, kokiame išsiblaškymo pasaulyje mes gyvename: be koncentracijos ir atsiribojimo nuo visokių trukdžių beveik neįmanoma sukurti ką nors giliai prasmingo. Perskaičius šią knygą nusprendžiau, jog stengsiuosi nebesilankyti naujienų portaluose ir labiau atsidėsiu knygų skaitymui nei laisvą akimirką naršysiu telefone. Nepasakyčiau, kad pilnai pasisekė, nors tikrai jaučiu, kad tokių daug naudos nenešančių įpročių sumažėjo bent per pusę. Kartais vien užtenka automatiškai griebiant telefoną paklausti savęs, ar tikrai man to reikia: kada paskutinį kartą laukiant restorane maisto buvote vieni su savimi, o ne su telefonu? O pasirodo tokio nuobodulio akimirką ateina daug įvairių gerų minčių. 5/5.
-
Charles Mann – 1493: Uncovering the New World Columbus Created. Jei iki šios knygos galvojau, jog Amerikos atradimas radikaliai pakeitė tik indėnų gyvenimus, tai po šios knygos šią nuomonę teko radikaliai pakeisti. Taip, daug indėnų išmirė nuo europiečių atvežtų ligų, taip, jų imperijos greitai žlugo nuo konkistadorų įsiveržimo. Bet, pasirodo, pasikeitė ir visas kitas pasaulis: atsirado daug naujų maisto rūšių (bulvė, kukurūzai ir pan.), kurios leido žymiai padidinti Europos bei Kinijos populiaciją, Kinijoje tapo priklausoma nuo ispanų Peru kasamo sidabro ir prekybos su europiečiais, juodaodžiai vergai milijonais buv pradėti vežti į naująsias kolonijas. Nebuvau žinojęs, jog didžiojoje naujojo pasaulio dalyje po europiečių pasirodymo pasklido maliarija ir kad per pirmus metus nuo atvykimo mirdavo kone 80 procentų kolonistų. Puiki knyga, mėgstantiems istoriją. 5/5.
-
Susan Sontag – On Photography. Kartais ne itin lengvai įkandamų straipsnių rinkinys apie fotografiją, apie tai, kuo ši medija skiriasi nuo kitų, apie fotografijos istoriją, apie fotografų idėjų kaitą. Labai praplėtė akiratį, juolab kad skaičiau ją vis stabteldamas internete paieškoti straipsniuose minimų fotografų darbų: nesu daug matęs klasikinęs fotografijos darbų, tad buvo labai įdomu juos atrasti. Kartu ši knyga galima sakyti pakeitė mano požiūrį į fotografiją: nebūtinai gera nuotrauka yra graži, nebūtinai ji gerai techniškai atlikta, nebūtinai ji vaizduojanti realybę, nebūtinai ji objektyvi. Keistas dalykas, bet einant laikui bet kokias fotografija įgauna vertę: net visiškai buitinė nuotrauka, daryta prieš 50 metų dabar tampa labai įdomi, o vaikystės laikų polaroidai – itin jaukūs. Žodžiu, puiki knyga, plečianti horizontus. 5/5.
-
Gini Dietrich – Spin Sucks. Knyga apie viešuosius ryšius, nors tikriausiai svarbiausią jos žinutę galima sutalpinti į vieną patarimą: stenkis nemeluoti ir neapsimesti kuo nesi (kadangi knygą skaičiau tuo metu kai Gretos Kildišienės ir Karbauskio skandalas buvo pasiekęs viršūnę, kontekstas šiam patarimui buvo kaip niekad geras). Bet, nepaisant to, knyga visgi pasirodė skystoka – tai dažnoka autorių, kurie yra blogeriai, problema. 3/5.
-
Fiodoras Dostojevskis – Broliai Karamazovai. Klasikinis fundamentalus kūrinys, kurio lietuviškas leidimas užima 1.3 tūkstančio puslapių. Kadangi rusų klasikų veikalų beveik nesu skaitęs, tai buvo labai įdomu bent kiek užpildyti šią savo išsilavinimo spragą. Puslapiai neprailgo, temų knygoje daug, o žmonių problemos ir jausmai nė kiek nepasenę: tik jų nesudėsi į kelių sakinių weblogo įrašą, nes apie kiekvieną veikėją galima diskutuoti valandomis. 4/5.
-
Cathy O’Neill – Weapons of Math Destruction. Svarbi knyga analitikams apie tai, kad algoritmai dažnai turi labai daug šalutinių poveikių, apie kuriuos ne visada pagavojama. Knygoje pateikiami pavyzdžiai kalba už save: jei gyveni neturtingųjų rajone, gali būti, jog niekada negausi paskolos, nes tikėtina, jog tavo kaimynai jau yra prasiskolinę: algoritmai gali manyti, jog tavo pašto indeksas yra labai stipri indikacija ir apie tavo nenorą sąžiningai grąžinti paskolą. Tokia diskriminacija yra ne tokia jau reta ir jos labai sunku išvengti: net jei įstatymais uždrausi naudotis pašto indeksu nustatant žmogaus kredito reitingą, atsiras kitų keistų koreliacijų, kurios vienus nepelnytai nuskriaus, o kitiems palengvins gyvenimą. Dažnai algoritmai būna tokie sudėtingi, kad niekas iki galo dorai nesupranta, kaip jie veikia (panašiai buvo ir būsto paskolų krizės metu), o tai ypač svarbu, nes algoritmai kuo toliau, tuo labiau lemia daug sprendimų. Labai svarbi knyga tiems, kas domisi duomenų analize. 5/5.
-
Italo Calvino – If on a Winter’s Day a Traveler. Labai neįprasta knyga, kuri iš tiesų yra dešimt įvairių knygų pradžių persipynusių su mintimis, kas yra rašytojas, kas yra skaitytojas, koks jų santykis, ir kokia yra knygų reikšmė. Pačioje pradžioje skaičiau su dideliu entuziazmu, kas keletą puslapių gėrėdamasis visais netikėtais vingiais, bet po to kažkaip gana greitai ta mišrainė pabodo. 3/5.