Tim Birkhead. The Wisdom of Birds. An Illustrated History of Ornithology

Šią knygą nusipirko žmona, nes ji domisi senovinėmis graviūromis – o paukščių graviūros ypač gražios. Tik graviūrų knygoje buvo kiek mažiau nei tikėtasi (nesupraskite neteisingai, jų tikrai nemažai, bet visgi joje yra ir gana daug teksto), tad knyga pateko į mano rankas. Kadangi kartas nuo karto man patinka perskaityti knygą apie tai, ko visiškai nenutuokiu, ornitologijos istorija puikiai tiko. Apie paukščius tikrai nieko iki tol nežinojau.

O knyga buvo tikrai įdomi: tiek dėl to, ką galima sužinoti apie paukščius, tiek apie pačią mokslo istoriją. Pasirodo, rimtesnės paukščių studijos ganėtinai nesenos: paukščiai buvo pradėti žieduoti tik 1900-aisiais (o tai kartu reiškia, jog mūsų Ventės rago ornitologinė stotis įkurta tuomet, kai mokslo apie paukščius pasiekimai dar buvo visai švieži), ir tik to dėka buvo nustatyta, jog paukščiai visgi migruoja. Dabar gali pasirodyti keista, bet prieš gerą šimtmetį buvo net kelios teorijos, kur žiemą dingsta paukščiai: gal jie išskrenda, gal užmiega žiemos miegui drevėse, o gal… neria į ežerų dugną ir ten peržiemoja. Kad ir kokios kvailos dabar atrodo tokios hipotezės, jas reikėjo patikrinti eksperimentais, ir tik žieduotų paukščių migracijos duomenys leido iki galo nuspręsti, kuri teorija teisinga. Net jei kregždę skandini ežero dugne bandydamas išsiaiškinti, ar ji išgyvens (ir ar ji gali taip peržiemoti), jos lavonas nėra pakankamas įrodymas – o gal visgi kregždė specialiai pasiruošia žiemos miegui po vandeniu prieš pat žiemą ir tai jai padeda išgyventi? Lėta ornitologijos mokslo pažanga nusėta paukščių lavonais.

Paukščiai pasirodė labai įdomūs sutvėrimai. Knygoje paaiškinama, kodėl (ir kaip) jie gieda, kada deda kiaušinius, kada ir kur migruoja. Pasirodo, vieną kartą gaidžio apsėklinta višta dar kelias savaites gali dėti apvaisintus kiaušinius, mat gaidžio sėkla saugoma specialiose saugyklose. Jei višta nustoja dėti kiaušinius, reikia ją kokiai savaitei tamsoje pavožti po puodu – kiaušinių dėjimą reguliuoja dienos trukmė, tad išlindęs į šviesą vištos organizmas pradeda galvoti, jog vėl atėjo pavasaris ir metas vėl dėti kiaušinius. 

O kas būna jei sugauni migruojantį jauną paukštį ir tą pačią dieną jį lėktuvu nuskraidini ten kur jis ir skrido? Pasirodo, jis ir toliau tęsia savo kelionę, tad vietoje Egipto gali atsidurti Pietų Afrikoje. Tiesa, rudenį jis gerokai privargęs grįžta į savo gimtinę, ir jau kitais metais vėl skrenda tik iki Egipto (jei skrenda būriu). Tačiau, jei skrenda vienas, jis plasnos iki Pietų Afrikos – mat vietos jau pažįstamos. 

Palikite komentarą