Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

John D. Caputo. „Truth“

Kaip ir dauguma filosofijos knygų, ši nebuvo pati lengviausia, ir kai kuriuos puslapius turėjau versti įtempęs smegenis bei valią. Bet, nepaisant to, šis gana trumpas pasakojimas apie tai, kaip keitėsi tiesos sąvoka filosofijos istorijoje man patiko.

Patiko dar ir todėl, kad gana aiškiai išdėstė skirtumą tarp modernistinio ir post-modernistinio požiūrio į pasaulį: modernizmas linkęs viską sudėti į atskirus stalčiukus, sukaterogizuoti, priskirti baltai arba juodai. Post-modernizmas dažnai perlenkia lazdą į kitą pusę: nieko nėra absoliutaus, viskas priklauso nuo požiūrio taško, yra tik pilkų atspalvių spektras. Todėl modernistams tiesa yra tik tai, kas racionaliai įrodoma, o post-modernistams vienos tiesos net negali būti – visi mes teisūs, net ir tie, kurie susipykę su fizikos dėsniais, mat gal iš jų kampo viskas atrodo kitaip.

Galų gale tikriausiai neteisūs nei vieni, nei kiti, ir reikalingas kažkoks tarpinis požiūris. Ne viską galima spręsti racionalumu (tarkim, kaip iki galo racionaliai išmatuoti paveikslo grožį?), ne viskas tikėjime yra niekam vertos sapalionės. Lygiai taip, negalima įkristi į reliatyvizmą: ne visi požiūriai yra teisingi, kažkokie realybės dėsniai visgi egzistuoja, ir to nereiktų paneigti. Jei kas nors įrodinėja, jog žemė plokščia, jis turi tam teisę, tik nebūtina jo klausyti – reikėtų tik stengtis, kad jo kalbos visiem atrodytų kvailokos.

Filosofijos istorijoje gaudausi mažokai, tad po šios knygos mano norimų perskaityti autorių sąraše atsidūrė Wittgenstein‘as, Rousseau ir Montaigne‘is. Jei dar pridėčiau Max‘ą Stirner’į, apie kurį prisiskaičiau CalassoKušo žlugime“, šie metai man gali tapti filosofijos skaitymo metai.

Žymės: