Will Storr: The Science of Storytelling

Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką. Pradžioje tai jam turi gyvenime padėti ir tai tik sustiprina jo įsitikinimus. Gal jis manipuliuoja kitais žmonėmis, gal meluoja, gal jis laiko save tobula dievybe, ir tai jį vis gelbsti. Tada – krizė. Pagrindinio veikėjo įprastinis modus operandi nebeveikia. Jis arba pasikeičia ir tampa kitu žmogumi su kitokiais įsitikinimais, arba žlunga taip ir nepasikeitęs. Tvarka atstatyta, negerieji nubausti, istorija gali pasibaigti.

Will Storr savo knygoje apie istorijų pasakojimą įtikinamai pateikia šiuos pagrindinius istorijų archetipus, pasakoja, kas sudaro gerą istoriją ir tai iliustruoja įvairių žinomų romanų pavyzdžiais. Gal nieko ir labai naujo, bet gana sistemiška ir koncentruota. Privertė į pastaruoju metu skaitytus romanus kiek kitu kampu, pamatyti jų struktūrą ir iš ko jie padaryti.

Palikite komentarą