Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Įrašai su žyme „rašymas“
Įrašo rankraštis Galėčiau pradėti įrašą žodžiais „senokai nerašiau", bet nepradėsiu. Esu taip daręs jau ne kartą savo internetinio dienoraščio istorijoje. Visada tam buvo pasiteisinimų: užgriuvo gyvenimas, tam tikras rašymo bodulys, prasmės paieškos, ar tiesiog idėjų tuštuma, iš kurios niekaip negali išgraibyti teksto, kuriuo būtų verta dalintis.
Šį kartą jausmas kitoks: teksto generavimas tapo dirbtinio intelekto sfera, tekstas tapo masinės gamybos produktu, kurio ir taip visur per daug. Kai gamyba atpinga, gaminiai tampa standartizuoti, vienodai efektyviai pigūs, funkcionalūs, bet be sielos, be malonumo.
Skaityti toliau…
Pažvelgus į šio tinklaraščio įrašų dažnumą galima padaryti labai tikslias išvadas apie mano užimtumą gyvenime: kuo daugiau rūpesčių ir reikalų, tuo rečiau ką nors parašau. Gal šiais dirbtinio intelekto laikais rašymas jau ir yra tapęs tam tikra atgyvena (pilnų tekstų nebelabai kas rašo, visi užsiima tik „promptų“ kūryba), bet man jis visgi yra vienas svarbiausių mąstymo būdų. Tik išdėstydamas mintis raštu, jas sugebu iki galo įsisavinti, išgryninti, tik užrašytos jos įgauna apčiuopiamą pavidalą.
Skaityti toliau…
Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai.
Skaityti toliau…
Istorija turi prasidėti kažkuo šiek tiek keistu, tam kad užkabintų nuo pat pirmo sakinio. Laikrodis mušė tryliktą valandą. Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip. Tada supažindinama su pagrindiniu veikėju – jis turi būti lengva pamėgti, jo bruožai turi būti tiek žmogiški, kad skaitytojui su juo būtų lengva susitapatinti. Kiekviena istorija – pagrindinio veikėjo transformacija. Gal jis turi kokią keistą savybę ar įsitikinimą, gal kitokį požiūrio tašką.
Skaityti toliau…