Robertas Luisas Stivensonas Samoa salose

Ši Joseph Farell knyga apima dvi man neįprastas temas: škotų rašytojo Roberto Luiso Stivensono, kuris žymus tuo, kad parašė „Lobių salą“ gyvenimą bei atokių Ramiojo vandenyno Samoa salų istoriją. Pasirodo, ieškodamas geresnio klimato savo sveikatai taisyti, rašytojas daug plaukiojo po Ramųjį vandenyną ir galų gale nusprendė apsistoti Samoa salose, kuriose iki pat mirties pragyveno ketverius metus. Vietiniams gyventojams jis labai patiko, iki šiol jis ten labai gerbiamas, jo name įrengtas muziejus, o kapavietė iš pagarbos slepiama – atvykęs į Samoa salas Stivensonas labai kritiškai vertino JAV, Vokietijos bei Britanijos politiką Samoa atžvilgiu, tapo kone Samoa tautos patriarchu, nes nuolat žiūrėjo jų interesų.

Nors knygoje nemažai rašoma ir apie Stivensono literatūrinį palikimą, jo romanų polineziškus bei škotiškus motyvus, mane visgi labiausiai domino gyvenimas Samoa XIX amžiaus pabaigoje. Viktorijos laikų džentelmenų akimis Ramiojo vandenyno salelių gyventojai turėjo romantizuotą įvaizdį: dirbti jiems beveik nereikėjo, mat palmės be jokio įdirbio užaugindavo vaisius, šilta, merginos vaikšto plikomis krūtinėmis, žmonės linksmi, pasipuošę gėlėmis, dainuoja, šoka. Rojus žemėje, su seksualine laisve ir moraliniu laisvumu. Užtenka prisiminti kad ir žymiausią Pietų jūrų faną dailininką Gogeną, kuris išsikraustė gyventi į Tahitį.

Kita vertus, Stivensonas išliko gilus kalvininstas ir moralinių nuolaidų nedarė niekam: seksualinės neištikimybės netoleravo, jei tarnai ar artimieji turėdavo nuotykių su vietinėmis Samoa merginomis, tai jiems tekdavo sumokėti pilną nuodėmės kainą ir būti išvytiems iš namų. Britų džentelmenui labai keistai atrodė Samoa gyventojų santvarka, kuri buvo tam tikra komunizmo forma: privačios nuosavybės nebuvo. Tiesa, juk ir mes šeimose neskirstom kas tavo ir mano, o visi naudojamės bendrais daiktais, tiesiog Samoa gyventojų „šeima“ buvo ištisas klanas, apimantis daugybę žmonių. Aišku, tai sukeldavo daug nesusipratimų tarp vietinių ir vakariečių: nuperki tarnams gražius patogius drabužius, ir, žiūrėk, jau kitą dieną jais vilki koks jų giminaitis, o tavo tarnas vėl plikas. Dėl tokio plataus nuosavybės dalinimosi mažai kas stengėsi intensyviau dirbti: darbo vaisiais naudosis visa giminė, o dirbti teks tik tau pačiam, tad nėra čia ko plėšytis.

Tuo metu Samoa politinė santvarka buvo gana sudėtinga: nors teoriškai jie buvo nepriklausomi, jiems vadovavo Vokietijos, JAV ir Britanijos atstovai. Aukščiausiu teisėju buvo paskirtas švedas, bet kad ir kaip ten būtų, visa politika buvo tvarkoma vakariečių rankomis ir prioritetais. Vietiniai klanai turėjo savo vadus, tačiau vienvaldžio karaliaus nelabai buvo: o jei toks ir norėdavo atsirasti, kildavo pilietiniai karai, nusinešdavę dešimtis gyvybių (ginkluoti konfliktai, kai kariaujama su tik su ietimis, nėra labai brutalūs, jei nekreipsime dėmesio į tai, kad laimėtojai nurėždavo pralaimėtiesiems galvas ir parsinešę jas namo džiugiai iškeldavo ant baslio kiemo viduryje). Stivensonas rašė daug laiškų į pasaulio laikraščius apie ydingą kolonijinę politiką, kritikavo ją, siekė, kad vietiniai turėtų kuo daugiau teisių. Dėl to jis buvo visų vietinių labai gerbiamas ir toks išlieka iki šiol. Samoa tebėra nepriklausoma (išskyrus vakarines salas, kurios priklauso JAV), nors tam tikriausiai daug įtakos turėjo Pirmasis pasaulinis karas – tikėtina, jog Samoa būtų tapusi Vokietijos kolonija.

Palikite komentarą