Kabinetas 339

Nepaisant to, kad daugelis dalykų jau ne kartą skaityti internetinėje žiniasklaidoje, tai labai svarbi knyga šiuolaikinei tiriamajai žiniasklaidai. Kruopščiai, detalė po detalės sudokumentuotas tyrimų prieš Skvernelį procesas atskleidžia žurnalistų darbo kasdienybę, o kartu ir paaiškina daug dalykų, kurie tuo metu atrodė keistoki: ypač buvo įdomu sužinoti staigaus žurnalisto Černiausko pasitraukimo priežastis ir užkulisius. Interesų grupės, šantažas, ciniška politika, asmeninė nauda, žaidimai po kilimu, informatoriai, įtampa, išdavystės – čia visko yra.

Vienintelis dalykas, kuris knygoje erzino, tai per daug supaprastintas kalbos stilius ir kalbėjimas trečiuoju asmeniu. „Žurnalistas Pancerovas nuėjo į barą „Gringo“ išgerti alaus“, „Birutė aptarė naujienas su kolega“. Suprantama, jog norima išlaikyti objektyvumą, bet galų gale gaunasi šiek tiek keistai: istorijos kulminacija vis tiek yra draugo ir bendradarbio išdavystė, kurios tiesiog negalima papasakoti atsiribojant be asmeninių potėpių. Net ir be Černiausko įvykių visoje knygoje yra jaučiama įtampa dėl Skirmanto Malinausko pozicijos – jis kaip ir buvęs bendradarbis ir draugas, bet nuėjęs į kitą barikadų pusę. Kad ir kaip būtų, asmeninių emocijų tokiais atvejais tikriausiai neįmanoma ištrinti, o stengiantis jas pridangstyti tekstas gavosi ganėtinai negyvas. Kita vertus, manau, kad pačio pasakojimo objektyvumas yra išlaikytas pagal aukščiausius standartus: faktai kelis kartus pertikrinti, jais nesuabejosi.

Belieka tik apgailestauti, jog dabartinei valdžiai šie žurnalistiniai tyrimai visai nesvarbūs: visi priekaištai ir nuodėmės numojamos ranka, galima elgtis taip, kaip nori. Tikėkimės, kad bent jau rinkėjai į tai atsižvelgs: kuo daugiau žmonių perskaitys šią knygą, tuo bus visiems geriau.

4 Comments

  1. aš supratau, kad trečiasis asmuo pasirinktas ne tiek dėl objektyvumo, o kad išlaikyti vienodą Dovydo ir Birutės svorį ar ne. Nes jeigu būtų parašyta Dovydo pirmuoju asmeniu, pvz. Birutė taptu antro lygio veikėju knygoje.

    1. Taip, šitai suprantu. Bet net jei nekreiptume dėmesio į pasakojimą trečiuoju asmeniu, vis tiek tekstas skamba kažkaip dirbtinai – fundamentaliai tai ir labai asmeninių išgyvenimų istorija (ir tame didžioji knygos vertė, nes kitus faktus jau esame skaitę 15min publikacijose), bet stengtasi papasakoti labai objektyviai. Gal dėl to, kad jei pasakoji, jog žurnalistai dažnai geria alų tose pačiose knaipėse kaip ir tu, tai iš karto istorija tampa intymesnė, asmeniškesnė, susitapatini su veikėjais, lyg skaitytum gerą romaną – bet tada ima kliūti sausa lyg procedūrinė kvotos protokolo kalba.

      1. aš visiškai sutinku, kad didelis minusas knygai yra tas dirbtinumas ir gyvesnė kalba bei pirmasis asmuo tikrai ją pagerintų

Palikite komentarą