Philippa Perry: „The Book You Wish Your Parents Have Read“

Pirkau šią knygą dėl labai gerų vertinimų, bet, švelniai tariant, nusivyliau. O gal ne tiek nusivyliau, bet kažkaip nesutapo mano ir autorės požiūris ir filosofija. Knygoje galima rasti gerų patarimų apie vaikų auklėjimą ir jų emocinio intelekto ugdymą, bet jie kažkaip man buvo užgožti pirmojo skyriaus pagrindinės minties: jei su vaiku neturi kantrybės tai tikriausiai čia tavo vaikystės trauma, nes tėvai tavimi tinkamai nesirūpino. O jei manai, kad vaikystės traumos neturi, tai tik bėgi nuo savo psichologinių problemų ir nedrįsti sau to pripažinti – žodžiu, tau reiktų psichologinės pagalbos. Hrrr.

Knygoje yra ir kitų keistesnių vietų: patariama niekada šalia vaikų nesinaudoti telefonu, nes vaikai tai paims kaip blogą pavyzdį ir jiems išsivystys priklausomybės (ir ne vien nuo telefono, bet ateityje galimai ir nuo alkoholio bei narkotikų!). Jei jautiesi pavargęs, reiktų paprašyti kitų žmonių pagalbos: gal sesuo gali sutvarkyti namus, išvirti pietus ar apmokėti sąskaitas, kol leidi laiką su vaiku? Savaime suprantama, niekada negali būti jokių svarbesnių dalykų nei nuolatinis bendravimas su vaiku.

Vis dar laikausi nuomonės, kad pavargti nuo nuolatinės vaiko priežiūros yra normalu ir dėl to savo tėvų elgesio vaikystėje kaltinti nereikia. Ir juo labiau nereikia knaisiotis po pasąmonę ir save spardyti dėl tokio savo netobulumo.

Palikite komentarą