Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis
Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma.
Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Viskas klostėsi taip gerai, kad niekas negalėjo pagalvoti, kad gali kilti tokie baisūs karai. Amžiaus pradžioje globalizacija, humanizmas, tautų brolybė ir komercija atrodė tokia nežeidžiama, kad buvo galvojama apie amžinąją taiką, ir, kol visi buvo užsiėmę aukštomis svaičiojimais apie aukštas filosofijas, nutiko tiek daug baisių dalykų.
Įdomu ir Zweigo draugų ratas: visi žymūs rašytojai, menininkai ir teatro žmonės atrodo buvo viena draugų šutvė, nuolat bendraujantys tarpusavyje ir besikeičiantys idėjomis. Kur benuvyksi, visada rasi įdomių žmonių pašnekesiams, kur tik apsistosi, į svečius užeis dar viena įžymybė. Ir tai nebuvo nuskurdusios bohemos pasaulis – atrodo, meno žmonėmis buvo tampama tada, kai jau turi tvirtą pagrindą po kojomis (arba jį paveldi). Dirbi dėl malonumo, o ne dėl pinigų.
Ši knyga yra kartu ir rekviem Austrijos-Vengrijos imperijai – po pirmo pasaulinio karo nebeliko ne vien jos didybės, bet ir pačios valstybės. Vı̇́enos teatras tapo nebe tas. Auksinis amžius pasibaigė.
Skaitant knygą dažnai susimąstai, ar šie laikai irgi nėra kažkuo panašūs: gyvename nuolat gerėjančio gyvenimo sąlygomis, viskas kaip ir stabilu, didžiausias rūpestis – ramiai užsitikrinti sočią senatvę nusiperkant pensijų fondo draudimą. Ar ta ramybė neapgaulinga? Ar nelaukia už kampo revoliucijų metai ir radikalūs pokyčiai? Niekas to nežino.