Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976-1983.

Pagaliau įveikiau antrąjį Juozo Baltušio dienoraščių tomą. Kaip ir tikėjausi, šis kiek nuobodokas – matosi, kad net pačiam autoriui buvo nelengva jį prisiversti rašyti: 1982-ieji metai beveik visai nepildyti. Atrodo, kad su senatve išsikvėpė ir kūrybinės galios (nors ir anksčiau rašyti sunkiai sekdavosi, nes viską nustelbdavo susitikimai ir išgėrimai su skaitytojais), išblėso meilė meilužei Daliai, beliko tik buitiniai reikalai, konfliktai šeimoje, protekcijos ir paaštrėjęs antisemitizmas. Akivaizdi senatvė.

Tiesa, senatvė kažkiek nugludina ir aštresnius kampus, o gal tiesiog nebelieka tiek daug energijos vidinėms rašytojų rietenoms. Rašytojų sąjungos intrigėlės pasitraukę kažkur į antrą planą: kai nieko naujo nebeparašai, tai matyt ir nėra dėl ko pergyventi, kad vienaip ar kitaip tave „atžymės“. Beliko tik naudotis senomis pažintimis, išsireikalauti pastovaus vairuotojo, geresnio buto (persikėlė iš 4.5 kambarių į 5.5 kambarių butą, kad ir ką tie „pusiniai“ kambariai reikštų), pasistatyti sodybą Molėtuose. Buitis ir išgėrimai suėda vis daugiau gyvenimo laiko. Kai nebegali visko pakęsti, nueini į Vilniaus 14-ąjį knygyną ir iš to pykčio prisigeri.

Įdomu, kad II-ame tome žymiai labiau jaučiamas antisemitizmas: atrodo, jog dėl visokių smulkių jo nesėkmių kalti tik žydai. Pirmame tome apie juos dar buvo ir teigiamų atsiliepimų: visada Baltušiui buvo miela pasišnekėti su protingu ir nagingu dantų techniku Šlomovičium, bet tas išvyko į Izraelį ir dabar žydai neša tik nelaimes. Partijoje ir tarybinėje santvarkoje visi tik atlieka jiems surežisuotą vaidmenį, nieko patys nesprendžia, o režisierius kaip ir aiškus — viskas čia žydų sąmokslas.

Žiūrint iš šių laikų gana keistai atrodo Baltušio suvokiama savo paties rolė tarybų santvarkoje: darau ką man liepia, nieko nesprendžiu, pats savo minčių neturiu. Nors, kita vertus, kaip žymus rašytojas, privalau viešai, per laikraščius ar televiziją, ką nors pabarti, iškelti žmonių ydas. Aišku, viskas aplinkui korumpuota, visi kyšininkauja, tad geriausia rinktis tokias ydas, kur neužkliudysi nieko iš galingųjų. Tarkim, peikti visuotinę girtuoklystę, nors pats kas antrą dieną dienoraštyje skundiesi, kad vėl stiprios pagirios. Esi liaudies deputatas, ilgametis komunistų partijos narys, rašytojų sąjungos veikėjas, taikos komiteto pirmininkas, bet visa vieša „politinė“ veikla tik ir apsiriboja keliais straipsniais spaudoje apie girtuoklius – jokių realių pastangų ar minčių, kaip įtakoti valdžios sprendimus. Viskas ir taip nuspręsta, nieko čia nepadarysi, nebent tik gali įtakoti geresnio sau buto paskyrimą. Arba padėti pažįstamam būti priimtam į universitetą. Arba gauti kailinius žmonai. Arba importinius treningus sau. Arba leidimą dukrai išvykti į užsienį. Daug reikalų. Netgi labai.

Beje, labai man patiko Venclovos atsiliepimas apie Baltušio dienoraščius. Taikliai surašyta.

Pirmojo tomo apžvalga.

One Comment

Palikite komentarą