John Dickie: „The Craft. How the Freemasons Made the Modern World“

Sakyčiau, ši nelabai seniai pasirodžiusi John Dickie knyga apie laisvuosius mūrininkus yra viena išsamiausių ir objektyviausių, kurias skaičiau (o skaičiau bent keletą). Knygoje labai nuodugniai, remiantis istoriniais šaltiniais, pasakojama laisvųjų mūrininkų istorija įvairiose šalyse, daugiausiai dėmesio skiriant ne tiek jų ritualams, ar vertybėms, o labiau politinėms peripetijoms, kurių sūkuriuose ne visada laisviesiems mūrininkams pavykdavo laikytis savo principo į politiką nesivelti. Kaip tik atvirkščiai – tarkim Italijos atveju ložė P2 buvo tapusi korupcijos įrankiu: narystė ložėje užtikrindavo, kad reikalai judės. Ir nesvarbu, kad ši ložė neatitiko reguliarumo principų ir kiti jos nepripažino: mūrininkams mestas šešėlis dar ilgai duos peno konspiracijų teorijoms.

Istoriniu požiūriu mūrininkų statusas skirtingose šalyse labai skyrėsi. Tarkim Anglijoje masonų ložės kilo iš brolių noro kartu pagerti ir pabendrauti, o tai, kad į jas priimdavo tiek protestantus, tiek katalikus (o kolonijose net ir induistus bei kitų religijų atstovus) teikė papildomų privalumų: tai buvo būdas pirkliams, gydytojams, tiek aukštuomenei, tiek apsišvietusiai vidurinei klasei pabendrauti tarpusavyje. JAV laisvieji mūrininkai Vašingtono ir kitų JAV tėvų iniciatyva tapo kone valstybinė religija, kuriai priklausė beveik kiekvienas šviesus vyras. Bendri ritualai ir apeigos leido JAV kurti savitą bendruomenę, suvienijo skirtingus žmones. Tačiau kitose šalyse įtampų buvo žymiai daugiau: masonai buvo laikomi laisvamaniais, tad jie buvo piešiami katalikų priešais. Laisvės ir liberalumo idėjos, ypač po Prancūzų revoliucijos, irgi ne visiems buvo priimtinos, tad nenuostabu, kad ne visur į mūrininkus buvo žiūrima teigiamai.

Buvo įdomu skaityti ir apie nacizmo bei mūrininkų santykį. Vokietijoje ložės buvo uždarytos, bet persekiojami tik broliai žydai (ir tai, labiau dėl to, kad žydai, o ne dėl to, kad masonai). Patys mūrininkai bandė ieškoti kelių kaip išlaikyti savo organizaciją, bet politinės konkurencijos naciams nereikėjo. Įdomu tai, kad žiauriausiai su mūrininkais susidorojo Franko Ispanijoje: pagal ložių sąrašus žmonės buvo šaudomi. Dar ir dabar Ispanijoje ložės nėra stiprios.

Paskutiniai knygos skyriai skirti visai šviežiems laikams. Prieš keletą metų, Didieji Prancūzijos Rytai (Grand Orient, nereguliari ložė, kurios nepripažįsta didžioji dalis masonų, nes jie gana seniai atsisakė reikalavimo, kad brolis turi tikėti į Didįjį Visatos Architektą – iš esmės jie progresyvūs laisvamaniai) nusprendė, kad į savo gretas leis priimti ir moteris. Sprendimas priimtas dėl gana įdomios priežasties: pasirodo, vienas brolis, jau tapęs pilnateisiu meistru, pasikeitė lytį, tad tapo nebeaišku, ar jis gali būti ložėje. Sprendimas tolerantiškas: brolis išlieka broliu, net jeigu jis dabar sesė, o kartu tai atveria duris ir moterims ložėse.

Tiesa, knygoje ne kartą minima, kad mūrininkija išgyvena nemažai iššūkių šiuolaikiniame pasaulyje: vidutinis brolių amžius vis didėja, jaunimui mūrininkija nebe tokia įdomi. Sakoma, kad pasikeitė tradicijos: jaunimui nebeaktualu ilgą laiką iš vyresnių mokytis moralinių vertybių, jie nori viską atrasti ir nuveikti patys. Be to, gyvenimo tempas tapo žymiai greitesnis, ir ne visiems jau užtenka laiko kas savaitę ar kelias fiziškai susitikti ritualiniuose darbuose: prieš šimtą ar du šimtus metų tai gal buvo viena svarbiausių brolijos socialinių funkcijų – galimybė pabendrauti su panašaus mąstymo žmonėmis, padėti vienas kitam, rasti kas tave suprastų. Sakoma, kad mūrininkų ložių itin padaugėjo po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų – grįžusiems kariams reikėjo bendrystės ir bičiulystės, o kas juos geriausiai supras jei ne tokie patys broliai perėję per tą patį pragarą?

Palikite komentarą